Kadangi esu labai pasimetęs ir šiaip ateity nesusigaudantis žmogus, kaip ir visi jaunuoliai, žinoma, tai čia ką tik dalyvavau parodoje “Mokymasis, studijos, karjera 2013″.

Įdomu šiaip.

Bet aš šiek tiek plačiau, jei galima. Labai gailėjausi, kad turėjau iš esmės tiek mažai laiko praleisti šioje parodoje - na, 4 valandas gal kokias. Turbūt būčiau prasitrynus tris dienas, jei galėčiau. Ir dar labiausiai gaila, kad atėjo metas išeiti tada, kai jau pradėjau labai įdomius pokalbius su labai įdomiais studentais, žodžiu, išėjau po pačio įdomiausio pusvalandžio praleisto parodoje. Bet nieko tokio. Planuoju čia sugrįžti dar artimiausius trisdešimt metų - na ir kas, kad už tiek laiko jau net tik kad pati būsiu studijas baigusi, bet ir savo vaikus, kurių susilauksiu nuo spermos donoro, ten gal išleidusi. Man labai įdomu pabendrauti ir paklausinėti visokių nesąmonių, kuriuos atitinkami žmonės išmano kur kas geriau už mane.

Pavyzdžiui, šnekėjau su panele, studentaujančia VDA, mokos ji tekstilės. Klausiu, kaip sekas mokytis, papasakoja, klausiu dar kažko, o po to - ar įmanoma Lietuvoje pragyventi vien iš meno. Ne, sako panelė, ne, nebent turi didžiulį talentą. Visiems kitiems reikia plėšytis ir mokytis verslo subtilybių, retorikos ir panašių visai ne meninių dalykų - juk reikia mokėti save parduoti. Menininkas - kartu ir verslininkas.

Dar gavau labai fainą VDA ženkliuką. Turbūt išties vertingas daiktas, palyginus su visa ta makulatūra, kurią parsivežiau namo.

Bendravau ir su LMTA studente, būsima teatro aktore. Labai sunku mokytis, aiškina ji, labai reikia laužyti save. Įsivaizduoju. Ir dar sakė, kad stojamajame komisija gali paprašyti pė-vė-zė padeklamuoti S. Nėries eilėraštį taip, kaip deklamuotų bobutė. Taip pagalvojau, būtų labai įdomu nuvaryt į aktorinio stojamąjį. : ) Bet ne studijuoti, oi ne, neturiu pakankamo talento.

Šnekant apie stojamuosius egzaminus, dar labai įsidėmėjau trečiakursio žurnalisto pasakojimą apie vieno vaikino stojamąjį rašinį. Gavo temą žmogus labai tokią, hmm, įdomią, kažką apie Vidaus reikalų ministeriją ir Nemuną, nesugalvojo, ką čia parašyti, tai pažvelgė į viską kiek kitaip, sakykim, ypatingai įdomiai - ir išdėstė tai, kad iš Kaliningrado buvo slapčia iškastas upelis, tekantis per visą Lietuvą ir pratekantis pro Seimą. Tuo upeliu plukdomos slaptos kontrobandinių cigarečių krovos, kurias vėliau prigriebia nindzes… na, ir panašiai įdomiai prirašė, o po to tik ir žvengė visi, išgirdę jo fantazijos pliūpsnį.

Bet įstojo, kas svarbiausia.

Tiesa, negali visa paroda būti tokia nuostabi ir pilna nuostabių istorijų, buvo ir visiškų nesąmonių. Pavyzdžiui, paskaitos. Aš nieko nesakau, gal kitos buvo ir labai naudingos ir įdomios, bet ta, kurioje aš buvau, tai dievemano, kaip aš ten ištvėriau pusvalandį? Po tokių sukrėtimų ir subręsti žmogus, ir supranti, kaip reikia užsigrūdinti, kad atmuštum nuobodulio ir smegenų plovimo atakas.

O paskaita tai vadinosi gražiai (dėl pavadinimo juk tik ir nuėjau) - kaip uždirbti iš idėjų? Ir dar kažkas apie kūrybiškumą, verslą, blablabla. Organizuoja: Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Va čia aš ir pasimoviau, tikėdama, kad jie rimtai šnekės ką nors apie idėjas ir uždarbį. Pakalbėjo gal pirmas penkias minutes, o po to tiesiog pristatinėjo savo studijų programas, kodėl verta pas juos mokytis, ko jie mokosi ir šiaip kokie jie faini.

Aš, aišku, nesu labai pasikausčiusi universitetų studijų programų srityse, bet turiu savo tam tikrą nuomonę apie tam tikrus dalykus, tai leiskite man ją ir išreikšti:

kas yra tos kūrybinės industrijos??????????????????????


Labai populiarios studijos pastaruoju metu pasidarė, suprantu, bet tai, žinot, jaučiu net jeigu paklausčiau studentų, studijuojančių kūrybinių industrijų, ko ten mokomasi, tai jie patys negalėtų atsakyti. Ogi todėl, kad mokosi jie visko ir kartu nieko - aš net įsidėmėjau, jie užgriebia ir turizmą, ir žurnalistiką, ir scenos meną, ir finansus vienu metu, ir dar trisdešimt keturis dalykus, kuriuos universitetuose moko atskirai. Kažkodėl man rodos, jog žmogus, studijavęs finansus, žurnalistiką, turizmą, aktorystę, marketingą keturis metus bus geresnis specialistas už asmenį, kuris baigė Kūrybines industrijas.

Tai vat todėl ir išėjau po pusvalandžio - kad patirčiau geresnių potyrių, nesusijusių su tokia abstrakčia veikla, kaip ši studijų programa ar bemaž visas KSU. Tai va, einam čia per tą parodos teritoriją, dairomės į stendus ir staiga bac! - išlenda iš kažkur vienas studentas ir klausia, ar mes domimės VDU. Taip nu nelabai, atsakom, bet galit pasakoti, bendrai išgirsti būtų įdomu, tai jis ir aiškina toliau, sako, leiskit atspėsiu, ką studijuosit. Nužvelgia mane taip įdėmiai, aš irgi jau susidomėjus, ką gi jis, kaip visiškai nepažįstamas žmogus, pasakys… ir taip ganėtinai greit pareiškia: MENAI.

Juokiuosi aš, nestudijuosiu tų menų, bet va labai smagu, kad įvertina žmogus, jog turiu tokio potencialo. : ) Ir šiaip labai fainas vaikinukas buvo, socialinį darbą studijuoja, papasakojo daug ką, kur praktikuojas, ko mokos. Tiesa, labai mažai paskaitų turi, tai keista buvo dėl to. Ir dar visą laiką bandė įtikinėti, kad gal vis dėlto ir verta mokytis Kaune - mat labai didelis studentų miestas ir pan. Smagu, ką čia bepasakysi. : )

O po to nuėjom kitur ir mano akys užkliuvo už prie KTU stendo stovinčio studento. Ai, pašnekėsiu, galvoju, nors į KTU tai tikrai nestosiu. Klausiu kažko, teiraujuosi, tai ką veikia inžinieriai (nors šiaip iš esmės durnas klausimas, kai mano tėtis panašią specialybę baigęs :)), pasakoja - gaunam užsakymą, pabraižom schemas ir t.t. Tada klausiu, o tai kaip, pavyzdžiui, veikia toks planšetinis kompiuteris, kurį studentas rankose laikė. Pasimeta vaikinas biškį, iškviečia dėstytoją (?), tas man ir paaiškina kažką - labai buitiškai, kaip ir prašiau. Tada klausiu, o tai kaip veikia tos išmaniosios programėlės tam kompiutery. Tada susimėto abu - ir studentas, ir dėstytojas, sako, ne mūsų kompetencija čia, nueik prie informatikos fakulteto, mes elektronikai. Nu ką, nueinam. Stovi toks dar vienas fainas studenčiokas ir aiškina dviems vaikinukams moksleiviams kažką apie stojamuosius balus, tai prisijungiam, pasiklausom, o tada jau atakuoju savo klausimais - ir apie išmaniąsias programėles, ir apie išmaniuosius langus, ir apie informatikos egzaminą (sakė, šiaip ne toks jau ir sunkus), ir kokia kalba jie mokosi programuoti (jokia, mokosi programavimo supratimo). Tuo metu dar priėjo ir informatikos fakulteto dėstytojas, stebisi, o, ir merginos domisi informatika. Šiaip nelabai, atsakau, bet įdomu dėl bendro išprusimo.

Tai ir kapojuosi. Klausiu, o tai kaip ateity vystysis technologijos? Dėstytojas pasakoja, kad galima dabar ir taip padaryti, kad prijungia kažkas laidą prie smegenų (smegenyse juk sklinda nerviniai impulsai), paleidžia elektromagnetinį (ar dar bala žino kokį) impulsą, suaktyvina tam tikrą smegenų dalį ir tada žmogus pajaučia kažkokią emociją - pyktį, liūdesį, džiugesį ar dar bet ką. Žodžiu, Avataras.

-Bet palaukit, palaukit,- purtau galvą aš. - O tai kiek moralu yra tai, jog dabar mums gali prijungti kažkokį laidą ir mes jusim kompiuterio sukeltas, o ne savo pačių emocijas?

Tie moksleiviai, besidomintys KTU, kikena iš mano klausimų, o aš toliau savo varau. Po kiek laiko vėl kažką apie moralę užklausiu, vėl jie draugiškai kikena, o man tai kas - smagu, bent kažką naujo sužinojau. Žodžiu, pats įdomiausias pusvalandis, ir gaila, kad taip greitai baigėsi.

Todėl vat ir norėčiau aš čia dar važiuoti ir važiuoti - ne tam, kad sužinočiau ką nors apie konkursinius balus, kuriuos galiu persiskaityti internete, bet dėl galimybės pabendrauti su studentais, pasiryžusiais suteikti ne sausą informaciją ir pasidalinti patirtimi. Jų mąstymas ir žinios, o ne universiteto suolų patogumas mane domina labiau.

Ir dar - išties keistas tas požiūris, jog į tokias parodas turi važiuoti tik abiturientai. Mhm, pats laikas rinktis, ką studijuoti, kai už pusės metų egzaminus reiks laikyti. Nesmerkiu nieko, puikiai suprantu, kaip sudėtinga apsispręsti dėl tos vienos pačios pačiausios profesijos, tačiau mane stebina, kaip kiti net ir jauni žmonės neigiamai žvelgia į bet kokius, dvyliktos klases dar nepasiekusius, žmones, sumaniusius atvykti ir bent kiek pasidomėti, kuo galėtų būti ateityje. Kaip po to su bendraklase diskutavom, kaip būtų šaunu, jei kas pradėtų bent kokį profesinį orientavimą nuo mažumės - jau pirmoje klasėje pakviestų tėvelius pasidalinti savo patirtimi, organizuotų karjeros dienas ir nuo septintos klasės važinėtų į tokias parodas, kaip “Studijos 2013″. Gal ir apsispręsti tada būtų kur kas lengviau.

Patiko (0)

Rodyk draugams