(Ne)aktualios aktualijos

Labai labai nemėgstu prašymų ką nors pamėgti. Iš principo niekados nespaudžiu “dalintis” ar “patinka” po tokiu straipsniu, video ar bet kokia kita pateikta informacija, jei to yra specialiai prašoma. Net jei prašoma gražiai ar tas prašymas užmaskuotas “norėčiau pažiūrėti, kiek iš jūsų perskaito iki galo ” tipo pasisakymais, net jei tas straipsnis man patiko, mane paveikė. Mano nuomone, prašyti žmogaus, kuriam tu turi kažką suteikti, tą suteiktą informaciją pamėgti yra ganėtinai… nežinau, kvaila. Tavo paties sukurta pridėtinė vertė turi būti tokia, jog tavo skaitytojas ar žiūrovas užsinorėtų paspausti kažkokį kvailą mygtuką, tavo skleidžiamos žinios turi būti tokios, jog jos ne tik kažką suteiktų vienam žmogui, bet kad tas žmogus pats savaime pagalvotų apie atrastų idėjų pasidalinimą ir su kitais, kad tas žmogus leistų kitiems žmonėms sužinoti. Tavo informacija turi spinduliuoti taip, jog nereiktų prašyti šildytis tais spinduliais.

Nesakau, jog manoji informacija ir mano žinios būtent tokios, dažnu atveju - anaiptol. Bet retkarčiais vis atsitiktinai (ar nelabai) pasiseka aptikti kažką tokio, su kuo pasidalinti norisi. Taisyklės, principai, - kaip sakoma, jie sukurti būti laužomi, tad leiskite ir aš sulaužysiu savo pasidalinimo prašant pasidalinti įsitikinimus.

Tikiu, jog jau ne vienas matėte šiuos žodžius - “Kony 2012″. Ir tikiu, jog jei nežinote ką tai reiškia, galbūt šis žodžių ir skaičių junginys jums atrodo nusibodęs spamas.

Na, taip, iš dalies juk tai ir yra spamas. Toks spamas, kurio specialiai vengiau, nes elementariai nežinojau. Juk jei net mano, mano, tokioj kvailoje facebooko, kuriame kvailų antiškų mergaičių koncentracija kur kas didesnė už iš tiesų dėmesio vertų ir kažką suteikiančių žmonių dalį, tokio kvailo mano facebook’o sienoje atsirado pasidalinimai Kony video - na, o tai jau kažką reiškia.

Būtent tokie pasidalinimai (jei žmonės dalinasi nesąmonėm, nori nenori, pradedi tikėti, jog ir artimiausias pašierinimas bus kvailas), manymas, jog nieko tokio stulbinamo nepamatysiu, spaminiai youtube’o komentarai ir per ilga įrašo trukmė vertė mane nežiūrėti, nematyti, ignoruoti. Bet galiausiai pasidaviau, kai toj pačioj veidaknygėj sulaukiau kažkokio tai pakvietimo į kažkokį tai renginį, kuris kažkaip tai ir vėlgi susijęs su tuo kažkokiu Kony 2012 video.

Pažiūrėjau.

Ir dalinuosi su jumis:

Gražu. Įkvepia.

Paskaičiau kažkokių neaiškių komentarų apie naująjį Iraką ir tai, kaip Uganda gali juo pavirsti, ir iš tiesų net nežinau - ar tai, kas yra daroma, iš tiesų yra teisinga, ar ne, nes juk buvau supažindinta tik su viena informacijos puse. (priedas: na, o kita informacijos pusė anaiptol nėra graži, kaip ir Kony 2012 akcija. Pasirodo, yra keletas kabliukų: pats Kony yra visai ne Ugandoje, JAV tikrai nori naftos, na, ir pan. Žiūrim, skaitom, skaitom, žiūrim:

Tokie dalykai labiausiai ir įkvepia net ne savo skleidžiama energija, žiniomis ar tiesioginiu keitimu, bet tuo jausmu, jog prie kažko prisidedi, jos esi kažko didelio dalis, net būdamas toks mažas ir, rodytųsi, visai nesvarbus šiame pasaulėlyje. Sukelti teigiamas emocijas karo tikslams - tokia šios akcijos esmė?

Bet net ne šis video mane labiausiai sukrėtė per praėjusias dienas.

Taip jau nutiko, kad pastaruoju metu ieškau, kaip žmonės kalba (beje, vis dar ieškau - galėtumėt kokių įspūdingų oratorių ir paminėti :)) ). Prisiminiau jau seniai užmatytą bei net šitam blog’e kažkadais rodytą N. Oželytės pasisakymą sausio 13-osios proga, pažiūrėjau dar kartelį, užsinorėjau dar ir radau ohoho… dar.

Valanda dvidešimt dvi minutės penkiasdešimt dvi sekundės - tiek trunka šis video. Jį žiūrėjau išskaidžius į dvi dalis - pirmąją nutraukiau po 10-ies minučių, na, o kai prisėdau antrą kartą, taip ir nepakilau likusią valandą (ach, tiesa, meluoju - pakilau pasidaryti arbatos). Bet kokiu atveju - laikas prabėgo greičiau nei greitai.

“Pasidalinkite mūsų projektu, jei jis jums patiko” - kažkoks panašus užrašas pasirodė video vidury, bet dar prieš jo pamatymą žinojau, jog šia valanda pasidalinsiu. Su jumis.

Netikiu, jog vien dėl to, jog čia kažkokia neaiški derva užrodė, tuoj pat kažkas puls žiūrėti ilgiausio video, kuriame šneka vėlgi - boba Oželytė, juk per tokią valandą galima nuveikti tiek dalykų - pamiegoti, paskaityti delfi.lt, pakomentuoti, pasipiktinti, pažiūrėti televizorių ar pakrapštyti bambą. Juk tą dažniausiai ir darome, ar ne?

Netikiu, jog tie aštuoni tūkstančiai peržiūrų dėl manęs pasikeis bent pora skaičiukų į gerąją pusę, bet na, galbūt tas giluminis naivus tikėjimas verčia mane galvoti, jog jei kažkas iš jūsų kažkada netyčia ar aptiksite šį video vėl, ar kas nors kitas jums jį parodys, ir jei jūs norėsite išjungti ir nešvaistyti savo brangios valandos, ir jei jūs prisiminsite, jog kažkokiam neaiškiam blog’iūkšty kažkada skaitėte, kaip Oželytės kalba buvo sutikta beprotiškai palankia atvira širdimi, na, galbūt apsigalvosite ir peržiūrėsite bent 5 minutes. Juk net ir tiek kažką jums duos, mano nuomone.

Aš nežinau, kokia iš Oželytės politikė, nes jos pasitraukimas iš viešiosios erdvės įvyko anksčiau, nei mano sąmonės atverimas elementariu būdu - išaugimu iš vaikystės, bet kiek matau ir suvokiu dabar - Oželytė sugeba. Kažką. Visi įvykiai, apie kuriuos kalba ši moteris, vyko dar prieš mano gimimą, bet nereiškia, jog tai man nesvarbu, nereiškia, jog tai negali nei manęs, nei tavęs įkvėpti. Tai nereiškia, jog jie nesuteikia nieko, nes juk suteikia - galbūt naujų žinių, galbūt emocinį užtaisą, galbūt tiesiog stipresnį širdies plakimą. Aš jums nesakau, apie ką Oželytė kalba visas valandą dvidešimt minučių, nes ji juk kalba daug, o mano naivūs žodžiai tiesiog negali perteikti to stiprumo ir tos patirties, skleidžiamos lūpomis.

Aš ieškojau, kaip žmonės kalba, bet radau, kaip žmonės turi ką pasakyti.

Iki.

P.S. Su Kovo 11-ąja :}

Kiekvieno skonis skirtingas, sako žmonės. Vieniem patinka Nicki Minaj, kitiems patinka alus, treti gal mėgsta rėkti ant mažų vaikų smėlio dėžėje.

Man patinka daug kas, o užvis labiausiai man patinka vyriški kostiumai.

Apie tai ir parašysiu įrašą. Parašysiu įrašą apie Ryaną Goslingą, vilkintį kostiumą.

Čia krentantizvaigzde parašė apie žmogaus vidinį grožį, Fraiche parašė apie išorinį grožį, o aš parašysiu apie… išorinį grožį - irgi.

Neketinu kapoti galvų, pykti ant neteisingo pasaulio ir seksualizuotos kultūros, paveikusios šiuolaikinę sumaterialėjusią visuomenę, bet skaudi tiesa yra ta, jog graži išvaizda - neabejotinas privalumas. Gražiems žmonėms lengviau gyventi. Ir taip buvo visada.

Čia visai kaip su smurtu, numoralizėjimu, ištvirkumu ir panašiais menamais šių dienų kūriniais - šios dienos sukūrė nebent tik Internetą, o visa kita juk buvo ir seniau, bet apie tai vėlgi jau rašė daugybė ir už mane protingesnių žmonių, kaip kad čia.

Panašiai ir su grožiu - grožis juk toks darinys, kuris buvo vertinamas nuo pat… nežinau, pirmųjų civilizacijų laikų arba nuo tada, kai žmonės pavirto žmonėmis.

Kada nors girdėjote, jog pasakoje kas nors grobtų šlykščias merginas? Kada nors skaitėte, kaip senovės mituose didvyriai kovotų dėl tingios, nerangios senmergės, kurios ausys - didelės kaip dramblio, snukis atrodo taip, lyg kas būtų į jį tvojęs su kuoka, o ir pačios moteriškaitės figūra - it ta kuoka?…

Žinot, kodėl grožis taip vertinamas?

Nes grožis yra gražu.

Žmonėms patinka grožis. Žmonės visada geriau žiūrės į miela šypsena besipuošiančią laibą merginą, nei į dviejų metrų amazonę jaučio veidu. Na, nebent, aišku, tie žmonės gyvena tokioje kultūroje, kurioje amazonės garbinamos ir aukštinamos kaip deivės, pasiųstos dievų į šią prakeiktą žemę.

Visais laikais grožio samprata skyrėsi, ji skiriasi ir skirtingose kultūrose, bet tiesa ta, jog visose kultūrose visais laikais kažkas buvo gražus, kažkas - ne. Į kažką būdavo malonu žiūrėti, į kažką - ne. Į kažkieno nusišnekėjimus kartais žiūrima atlaidžiai, o į kažkieno - ne. Kažką žmonės gatvėje nulydi žvilgsniu, kažko - ne.

Neteisinga? Taip, po velniais. Gyvenimas ir nėra teisingas. Ir arba tu atitinki grožio standartus, arba - ne. Ir jei tau tenka antras variantas - vis dėlto gali stengtis kažką pakeisti.

Manau, daug ką tokie žodžiai apie grožį papiktins ir privers išsižioti bei apginti dvasinę žmogaus moralę bei turtus - na, taip, aš ir nesiginčiju. Jei žmogus tučias - nieko gero iš jo nebus, nesvarbu, ar turės viliojančias juodas akis ir smulkų, dailų veidelį, ar kreivus dantis ir atlėpusias ausis. Bet aš dar nesu mačiusi jokių x-ray akinių, kurie permatytų kiauriai žmogų - tik pabendravęs su juo, suprasi tiesą apie tikrąją dvasinę asmens vertę. Na, o specialių akinių nustatyti grožiui juk nereikia, o su simpatiją keliančiu žmogumi susipažinti ir bendrauti kur kas smagiau (nebent, aišku, tas grožis jau toooks didelis, jog šalia jautiesi elementariai nepatogiai, nes tave užgožia kitas žmogus. Bet tai juk ne tikras grožis. Tikras žmogaus grožis pagražina ir visa, kas yra aplinkui).

Grožis yra jėga. Ir, na, taip mes visi savotiškai gražūs, bet skaudi tiesa yra ta, jog vieni gražūs savo draugams ir tėvams, na, o kiti - daugeliui aplinkui, nesvarbu, ar ta patrauklumo sąvoka primestinė, ar pasirinktina.

Grožis yra jėga ir ta jėga reikia mokėti naudotis.

Ir tiesiog nuoširdžiai atsakykite į vieną klausimą: ką verčiau pasirinktumėte - ar gražų, ar negražų asmenį, žiūrint jūsų akimis, jei jų vidus būtų identiškas?…

Todėl šitas įrašas ir yra net ne apie grožį, o apie Ryaną Goslingą, vilkintį kostiumą. Nes jis tiesiog tada labai gražus.

Iki.

Pradėjau pastebėti ganėtinai pastebimą gyvenimo reiškinį - savęs nusivertinimą. Tam tikrą per didelį savęs nusivertinimą.

Būtų galima ginčytis su manimi ir rodyti į žurnalų viršelius, iš kurių rėmų virstančios panos bei kurių puslapiuose baltadančiai pripumpuoti vaikinukai ir penkiasdešimtmetės moteriškės, virstančios dar labiau nei tos panos, tik ir rėkia, jog pasitikėjimas savimi mūsų visuomenėje - pats pats pats svarbiausias dalykas ir be jo - net blogiau nei be drabužių, nes juk jei būsi be drabužių - tai jau reikš tam tikrą pasitikėjimą savo jėgomis, savaime aišku.

Pasitikėjimas savimi kartais maišomas su naglumu, o aš visada maniau ir manysiu, jog savo pasitikėjimą per daug demonstruojantys asmenys yra kaip tik labiausiai kompleksuoti ir nepasitikintys savimi.

Ir vis dėlto - dar manau, jog geriau (kad ir ką, po velniais, tas sąlyginis geriau-blogiau iš tiesų reikštų) jau save išsikelti aukščiau nei nusižeminti. Nes naglam žmogui, užsigrobiančiam geriausias galimybes ir vietas, gyventi kur kas lengviau nei vargšui, galvą nuleidusiam bėdžiui, iš kurio visą gyvenimą taip ir vogs (laiką, pinigus, džiaugsmą - visai nesvarbu ką) draugai, “Maxima”, sutuoktinis, vaikai ir visas pasaulis. Velniop santūrumą ir kitas susilaikymo vertybes - šis gyvenimas dar ne Skaistykla, o durniem žmonėm gyventi lengviau.

Nežinau, galbūt dėl iššaukiančių viršelių ir ore tiesiog taip sklandančio, kad net matomo įsivaizduojamo pasitikėjimo savimi, žmogui dažnai iššaukiama kitokia reakcija - nusivertinimas, kompleksavimas, nepilnavertiškumas ir trampampam - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, nebent sinonimų lavina apipilsi kompleksuotajį asmenį ir jo diagnozę.

Ir aš tikiu, jog kiekvienas asmuo yra kompleksuotas ir sutraumuotas, tik ilgainiui sužalotą sielą išmokstame slėpti po kvailais žaidimais, veidų mainymais ir tiesiog - užsiaugintu svetimkūniu savimi.

Ir dėl to aš niekaip nesuprantu, kodėl, gyvenant tokiais laikais, tiek mažai žmonių iš tiesų domisi ar ką nors supranta apie psichologiją. Na, taip, buka literatūra iš serijos “Pasąmonės galių poveikis Tau ir Tavo gyvenimui” ir skiltys “Psichologija” delfiuose ir alfose tampa vis populiaresnės, bet dievaži, visa tai kvaila kvaila kvaila ir patarimai ar apklausos “Ar gerai sutariate su savimi?” juk iš tiesų nieko neatskleidžia apie beprotiškai gilų ir pasąmoningą žmogaus mąstymą.

Aš nežinau, kaip kiti žmonės sugeba išgyventi ir susitvarkyti su problemomis, kai net nesupranta iš kur jos kyla. Aš nežinau, galbūt esu kitoks žmogus, bet man patinka priežastys, pasekmės ir iš tiesų aiškus (blankiai aiškus), bet būtinas suprasti ryšys tarp jų. Mane tuo šiek tiek ir piktindavo kokia fizika, jog kiti jos dėsniai, kurių dar niekas nepaaiškino, taip ir pasilieka nepaaiškinti - tik iškalk mintinai, o kodėl taip vyksta - cho, jau ne tavo reikalas, mielas mokiny (dažnai ne mokinio reikalas tai, ką jis mokosi). Na, ir apskritai, mane tiesiog piktindavo pati fizika.

Jei būčiau švietimo ministrė, į mokyklinę programą būtinai įtraukčiau psichologijos pamokas. Supaprastintas versijas, kaip kad fizika, chemija, istorija ir biologija anksčiau besivadinusias tiesiog vaikišku, bet beprotiškai teisingu “pasaulio pažinimo” vardu, jau nuo 1-os klasės turėtų dėstyti visi mokytojai mažiems pabiručiams ir aiškinti bendravimo, santykių bei savo pačio supratimo tiesas. Ir tokios pamokos būtų svarbesnės net už pasaulio pažinimą - tai juk savęs pažinimas, o nepažinęs savęs, nepažinsi ir pasaulio.

Ir tada tikiu, tikrai tikiu, jog patys mes ir pasaulis būtų kur kas gražesnis ir nuostabesnis ir mums gyventi jame būtų smagiau ir geriau!

…

Žinau, skamba popmastiškai, kvailai ir vaikiškai - taip ir yra. Tokia kalba tiktų penktos klasės rašinėlių konkursui, kuriame būtinas reikalavimas išdėstyti tai, jog jei būtum karalius, namų elfai už visus mokinius darytų namų darbus.

Ne, namų darbų elfai nepasidaro ir net jie patys nepasidaro (deja deja), tad ir psichologijos niekas į galvą neįkiš, nors iš tiesų jos mokymas mokykloje būtų privalumas. Tik bėda ta, jog mokiniai į ją žiūrėtų kaip į dailę ar muziką - na, kam tokių nesąmonių, kam man jų prireiks????…

…gal kad būtum žmogus?

O psichologija, mano manymu, ir yra ne kas kita, o mokslas apie žmogų. O žmogus ir visi žmonės, ir vėl - mano manymu, yra nuostabūs, o tai suprasti ir žinoti kodėl jie tokie, mokėti juos pažinti ir pagal smulkias detales ar menkas užuominas sudėlioti asmens charakterį - tai jau menas, o menas juk gelbsti pasaulį.

Žinot, man parašyti apie nepilnavertiškumą ir po to taip nukrypti nuo temos, dėstant mintis apie psichologiją, įkvėpė šis pamatytas video. Palieku jus su juo ir linkiu gyventi taip, lyg niekas nematytų:

Iki.

Nuo durnumo lengvai nepasveikstama, tad aš nuo Eurovizijos visiškai irgi neišgijau.

Tad ir vėl, eilinį sykį, vakar vakare šventai sėdėjau arti televizoriaus ir kažkiek klausiausi mūsiško Eurovizijos finalo (pagerėjusios savijautos požymis - šiųmečių pusfinalių nemačiau).

Ir iš tiesų aš jaučiuosi ganėtinai nustebusi. Iš spaudos jau žinojau, kad dauguma senų, gerų (?) ir žinomų Eurovizijos veteranų (Ščiogoliavaitė, Pilvelytė ir kt.) šiais metais apsisprendė nedalyvauti. Tad nepatyrusio ir, kaip kad dažnai būna, net per daug nepatyrusio jaunimo ir taip didelė kasmetinė koncentracija turėjo dar labiau padidėti, konkurso lygį nuleisdama dar žemiau. Bet to nebuvo (ar bent jau finale nesimatė) - štai kuo aš ir stebiuosi. Dažnai net į atrankos finalą išrinkti pasirodymai būdavo tokie, kad juos pamačius, galvoje susiformuodavo “wtf kaip jis čia pateko?” tipo mintys. O šiais metais tokių kvailų minčių man nekilo. Priešingai - mūsiškis Eurovizijos atrankos finalas net kažkiek priminė pačią Euroviziją savo įvairumu, kvailomis, išsipusčiusiomis dainomis, pasirodymais, kurių vieta - visai ne Eurovizija, muzika, kuriai grojant, eini gerti arbatos ir pan.

Išsipusčiusios ir kai kurios - kažkiek kvailos dainos šių metų finale buvo Gretos Šmidt “The One” (ji rimtai tikisi patekti į pačią Euroviziją su antrais metais iš eilės kažkokia vienoda daina?… oi, atsiprašau, šiais metais jos dainoje buvo dubstepo, o tai tikriausiai labai daug ką keičia), Monikos Linkytės “Happy” (vien dainos tekstas “Let’s celebrate the happy days” jau pasako, kad laukia trys minutės tipinės eurovizinės selebričių selebrait), Simonos Milinytės “One of a Kind” (ji kažkokia…per plona. Be to, jos akys per baisios) ir Vig Roses “Come Back Home” (aš per tokią dainą eičiau… gerti arbatos).

Tiesa, iš visų viršuje išvardintų atlikėjų norėčiau išskirtinai išskirti Simoną Milinytę. Kai vedėjai finale ėmė iš jos interviu, kiekvienas sakinys baigdavosi idiotišku juoku xaxaxaxaxaaa. Kadangi jai, berods, 16 ir, berods, ji dar eina į mokyklą, tai taip ir įsivaizduoju šaunų jos pokalbį su bendraklasiais:
-Simona, padarei matieką?
-Ne, xaxaxaxaxaa.
-O anglų trečio a supratai?
-Aha, xaxaxaxaxaa.
-Tai gal gali duoti nusirašyti?
-Ne, xaxaxaxaxaxa.

SPYRIS Į GALVĄ ir idiotiškas juokas nutyla.

…

Baltaodis su juodaodžio balsu - štai toks skambus epitetas buvo pasigautas kiekvieno portaliūkščio ir laikraštėlio ir jau buvo bepradedąs lįsti per gerklę, nes, rodos, nieko kito apie Beissoul nėra įmanoma pasakyti. Beissoul gal kaip Alina Orlova - vieniems jos balsas dieviškas, kitiems per gerklę lenda. Alinos balsas man patinka, na, o po trisdešimto išgirsto Beissoul eurovizinės dainos klausimo why, ta intonacija pradėjo rėžti ausį ir priminti tiesiog kva.

Na, o realiausi, nors ir tai iš tiesų ganėtinai nerealūs konkurentai laimėtojui Donatui Montvydui buvo DAR, atlikę “Home”. Matos, kad vaikinai laaaabai į Euroviziją nori. Net judesiukus susiderinę… ir eurovizinę dainelę pasirašę. Ir nors dainelę nebloga, bet judesiukai man patiko labiau.

Ir, žinoma, laimetojas. Donny Montell. Jei man iš tiesų labai rūpėtų Eurovizija, tikriausiai verkčiau kruvinom ašaraom, nes visais metais, kai Donatui nepasisekdavo, jo dainos, mano nuomone, būdavo kur kas geresnės už dabartinę. Šiųmetė tai tokia… na, tokia. Tiesiog - tokia. Aš net nelabai žinau ką apie ją pasakyti, dievaži. Po penkto karto jos perklausymo jos trankesnė dalis pasirodė visai faina, bet juk penkių kartų Eurovizijoje niekas neduoda.

Gal galim atsukti laiką ir kaip nors apkeisti praėjusių metų Donato dainą su dabartine?…

Eurovizijoje Lietuvai šiais metais ir vėl, taip kaip visada? Tikriausiai, nors norėčiau eilinį sykį klysti.

Iki.

Vilniuje šiuo metu vyksta Knygų mugė, o manęs ten ir vėl nėra.

Ir iš tiesų, galbūt šiek tiek gėda pripažinti, bet nėra manęs ne todėl, kad neturėjau galimybių/laiko/dar-kažko į ją nusigauti, o dėlto, kad visai apie ją pamiršau. Ir apskritai - visai pamiršau apie knygas.

Kuo toliau, tuo vis rečiau atverčiu spalvotą knygos viršelį ir pasineriu į stebuklingą (ne, stebuklingą - pernelyg banalu (banalu - ganėtinai banalokas žodis, ar ne?))… ir pasineriu į tiesiog pasaulį. Nes juk pasaulis, kaip žinia, būna įvairus.

Nežinau - galbūt pasidariau pernelyg didelė tinginė, galbūt nebeturiu laiko, o galbūt visi šie pasiteisinimai yra ypatingai kvaili, nes knygoms tingėti ir nerasti laiko yra kvailoka. Ar bent jau turėtų būti, praeities aš požiūriu.

Nors iš tiesų ta praeities aš niekur nedingo, mat dabar mintimis dar galiu nusikelti į Litexpo parodų rūmus ir tiesiog įkvėpti.

Aš myliu knygų kvapą. Aš myliu tas juodas raideles iš spaustuvės. Myliu, kaip sutraška naujos knygos nugarėlė, ją atvertus. Myliu, kad išties kiekviena knyga kvepia skirtingai. Myliu, kad kiekviena knyga yra skirtinga.

Myliu, kad niekados nenaudoju skirtukų ir palieku knygas atverstas skaitomame puslapyje, paguldytas viršeliu aukštyn. Myliu, jog, norėdama pamatuoti likusią knygos dalį, prie jos puslapių pridedu pirštus. Myliu, jog skaitomos knygos su manimi nakvoja ant lovos.

O retkarčiais aš knygą myliu taip, jog ją perskaičius, turiu pabučiuoti viršelį.

Aš myliu knygas.

Ir iki šiol knygynai man atrodo šiek tiek magiški. Iki šiol manau, jog skaitomos, perskaitytos, mėgiamos ar kadaise mėgtos knygos daug ką pasako apie patį žmogų. Iki šiol literatūrą savyje vertinu kaip aukščiausią meno šaką - juk žmonės gali aprašyti kvapą. Iki šiol, jau sužinojusi, jog žodžiai skaudina, džiugina, sutrypia, įkvėpia, tikiu, jog jie - vis dėlto galbūt pats tobuliausias ir kartu netobuliausias žmonijos kūrinys. Ir iki šiol, pamačius ar išgirdus žodį “rašytojas“, širdis šiek tiek virpteli.

Ir aš norėčiau, jog širdis taip virptelėtų ir ateityje.

Gražių puslapių, mielieji,

Iki.

Kai už lango siaučia pūga ir speigas ir visi lietuviukai plūstasi rusiškais ne visai gražiais žodžiais, aš trečia diena nekišu nosies iš namų. Nosį kišu tik į vienkartines servetėles.

Lietuviukai drėbėdami ir purtydami nuo savęs sniegą, grįžta į vėsius namus ir, susėdę prie facebooko, dalinasi visokiais “blet kaip šalta”. Žmonės tikriausiai jau tokie padarai, kad jei pasiskųsi ir savo kančioms surasi bendraminčių, tos kančios šiek tiek atlėgs. Ar bent jau širdies tiek nesopės.

Ir šildosi žmonės nuo šalčio įvairiai - vieni gerdami arbatas, kiti apsikabindami radiatorių, treti kuria pečių, na, o dar kas nors tiesiog prisimena gerąją močiutę ir vilnonines kojines, taip visai nestilingai derančias prie pledo, gaubiančio pečius.

Man šildytis nereikia (tikriausiai), tad žiūriu bukus ir ne visai bukus filmus bei skaitau… šildančius straipsnius įdomiuose portaluose.

Ar žinojot, mielieji, jog 50% žmogaus šilumos išgaruoja per jo galvą? Tikriausiai žinojot, bet leiskite ir man nors kartelį pasidžiaugti, kad galėjau į jūsų šilumą praleidžiančias galvas įdėti trupinėlį naujos informacijos. (ir, na, tiesa, ji gali būti šiek tiek klaidinga – juk tie 50% mano ranka parašyti ne remiantis tvirtais moksliniais faktais, bet internetų ir ypač – supermamų išmintimi)

Ir jūs tik pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, jei jūs nenešiojate kepurės! Kiek procentų šilumos išgaruoja iš jūsų kūno, taip priversdami iš šalčio tirpti galūnes ir stingi pirštus… Ir jūs tik pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, jei jūs išvis neturite plaukų! O jei… o jei neturite plaukų ir nenešiojate kepurės?

Bet ką jau aš čia – geriau pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, kai galvos viršūnėje puikuojasi tanki ševeliūra… Arba – pabandykite įsivaizduoti, kai ta ševeliūra ne tik neišleidžia tų 50% žmogaus šilumos, bet dar ir šildo. Dievaži, kaip šildo.

Šildo ir suteikia išskirtinumo. Tokio išskirtinumo, jog apie jį net ne straipsniai, o atskiros rubrikos rašomos…

…ir net ne anekdotinės. (nors, tiesa, yra ir tokių)

Tikriausiai žmonėms, turintiems tokius plaukus, niekados net ranka nekiltų jų nusikirpti. Nes, matot, yra tokių kvailių šiame pasaulyje, kuriems ranka kyla – dar ir kaip. Baisu, ne kaip kitaip. Vien tik galvojant apie tokius nelaimėlius, šiurpulys per kūną nubėga ir man pačiai. Jums ne?

Šiurpulys per kūną bėga ir galvojant apie kitokius nelaimėlius, kurie yra tokie nelaimingi, jog savo nelaimės net nesupranta – o tai jau ypatingas nelaimėlių nelaimėliškumo atvejis. Tokie nelaimėliai per šalčius ne namuose tūno, bet džiaugiasi žiema ir savo džiugesį į ją perkelia. Keisti keisti nelaimėliai, dievaži.

Dievaži, per šalta galvoti apie tokius nelaimėlius. Man rodos, jiems gerų patarimų galėtų duoti mūsų ne tokie jau ir tolimi giminaičiai, atradę savus šildymosi būdus. O dar sako, jog žmogus – vienišas padaras, visai ne – apsidairykite aplinkui ir pamatysite tiek į mus savo poreikiais panašių… būtybių.

Bet yra ir ne į mus tokių panašių būtybių, nors atrodo tos būtybės visai panašiai (na, bent jau žmogiškumo, ne žvaigždiškumo prasme). Tik kad pagrindinį šių dienų poreikį – nesušalti, jos tenkina šiek tiek… įdomiai. Kai žmonės tempiasi apatines kelnes, joms jų nereikia; kai žmonės kaklus riša didžiuliais šalikais, joms jų nereikia; kai žmonės velkasi storus, megztus megztinius, joms jų nereikia. Bet ką gali žinoti – galbūt nereikia dėl to, kad žiema joms jokios įtakos nedaro.

Kaip gaila, et, kaip gaila, kad mums, paprastiesiems mirtingiesiems, žiema įtaką daro - visokią, ir ypač šalčio bei sirgimo prasme. Ir kaip gerai, ach, kaip gerai, kad, kai įtaka jau padaryta, galima pasidžiaugti bei pasišildyti plečiant savo žinių akiratį bei sužinant tiek įvairiausių dalykų… Tikriausiai kitiems žmonėms ir nėra dėl to taip šalta – nes savo tuštumą užpildyti galima ir trijų pastraipų aistringo teksto pliūpsniais.

Gerkit daug arbatos su imbieru, citrina ir medumi, mielieji ir nesušalkit, kaip kad užšąla kai kurių smegeninės.

Iki.

Jei jūs, mielieji, turite snukiaknygę, o aš manau, kad ją turite, ir jei jūs, mielieji, savo snukiaknygės drauguose turite jaunų žmonių, arba - jei jūs pats esate jaunas žmogus, tikriausiai nesunkiai pastebėjote kokie būsenų atnaujinimai vyrauja jaunimo tarpe. Kokie idiotiški būsenos atnaujinimai.

Na, jei maždaug įsivaizduojate apie ką aš šneku, norėčiau dar šiek tiek patikslinti - omenyje turiu ne “aš einu valgyti” tipo atnaujinimus ir ne “buvau mieste, 300 naujų nuotraukų“, bet maždaug tokius dalykus, kaip kad dar visai neseniai visus užkrėtęs “True about me” - parašyk anonimiškai tiesą apie mane, na, parašyk.

Ir žmonės parašo, bet bėda ta, jog parašo dažniausiai ne visą tiesą. “Labai faina, linskma, tu man patinki ;* ” - lyg visa, ką galvoji apie tą žmogų, tilptų į vieną virtualų bučkį. “Debilas bl, pisk nx” - lyg viskas, dėl ko taip nemėgsti to žmogaus, tilptų į vieną keiksmažodį. Ar du. Ar penkiolika.

Pasislėpę už savo kompiuterio ekrano, žmonės jaučiasi tvirtesni ir saugesni. O kiti žmonės suteikia jiems progą tuo saugumu pasinaudoti - juk niekas (niekas normalus) šiaip sau neateina ir nepaklausia “tai ką apie mane galvoji?”. Ir niekas nepasako visos tiesos, ką iš tiesų galvoja.

“Jei aš tau brangus, paspausk like” - o, rimtai? Jei aš Tau rimtai brangus, tai ateik prie manęs ir apkabink.

“Kartais reikia tiek nedaug, kad suprastum, kokie žmonės yra veidmainiai.:/ ” - brangute, šie žodžiai kaip pirštu į akį… tau pačiai.

Visokio plauko attention whores tik ir skelbia panašias nesąmones, o visokio plauko prisplakėliai, (ne)pažįstamieji, kitos attention whores arba (retkarčiais) draugai tik ir like’ina, ir like’ina, ir like’ina…

Kaip nenuoširdu.

Lyg išvis kas nors būtų nuoširdu.

Kaip nenuoširdu, kai sąrašėlio tipo post’uose (na, žinote - “paspausk like ir aš atsakysiu į klausimus - ar aš su tavimi gėriau? ar esu su tavimi bučiavęsis? ar sėdėjau tau ant kelių?…” ir pan), žmonės prie klausimo “ar mes pakankamai bendraujam?” visiem atrašo - “ne” arba “nemanau” arba dar kokį nors panašų neiginį, nors tiesa tokia, jog antipatija tam žmogui tiesiog kunkuliuoja. Nenuoširdu, bet visai smagu - gali pasiimti popcornų dėžę ir pasijusti lyg meksikietiško serialo įkarštyje, kai grožio įvertinime skiriama ne 10 balų, bet 9… (juk grožis ne pagal grožį vertinamas, o pagal simpatiją)

Popcornus triauškyti gali ir tada, kai skaitai “jei aš gulėčiau ligoninėje ir man būtų likusios gyventi 2 valandos, o tu ateitum manęs aplankyti - paspauk like” - nes čia jau šis tas nuoširdžiau. Kas čia tėra tik 2 valandas pabūti kartu? Ar 2 valandos prieš mirtį reikš draugystę?

Jei man susirgus vėžiu ir merdėjant 2 metus, tu tą laiką būsi prie manęs - štai kas reikš draugystę, o ne 2 valandos, kurios gali būti kupinos saldaus melo.

Tik bėda ta, jog tikrai niekados draugystės neišsiaiškinsi papost’inęs ką nors panašaus facebooke - facebooke tau nusišypsos, tau pameluos.

Žinoma, kažkokiais-ten-moksliniais-tyrimais įrodyta, jog žmogui reikia ir tokių socialinių, na, facebookinių, ryšių - nepatvarių, paviršutiniškų, kurie sukelia pasitenkinimo jausmą, bet kartu - ir nieko nereiškia. Facebookas tokius ryšius ir suteikia. Tik blogai ir galbūt baisu yra tai, jog kartais kai kurie žmonės facebookinius ryšius sutapatina su tikraisiais arba perkelia vienus į kitus… Kai, rodos, be facebooko ir jo draugų gyventi tampa bemaž neįmanoma.

Nors, aišku, ne man smerkti - kas kaip nori, tas taip gyvena. O aš galiu… pavemti, nežinau.

Tai va, mielieji, labai labai jus myliu, bučiuoju ir jei surinksiu 215 like’ų, kitą įrašą paskelbsiu ryt ;****

Iki.

Kažkada, o iš tiesų - dar visai neseniai, vos prieš gerus metus, nors, tiesą pasakius, atrodo, kad tai buvo nežmoniškai seniai, - kažkada aš labai tikėjau pomirtiniu gyvenimu ar tai kažkuo kitu ir turėjau šiek tiek liguistą potraukį sužinoti, kas gi įvyks po mano mirties. Niekados jos nebijojau, ne, bijojau tik senatvės, kuri mane baugina iki šiol.

Gal kam pasirodys, kad kažkaip liūdnai pradėjau, bet šiame įraše išties nėra nieko liūdno.

Aš tik norėjau pasakyti, jog, man rodos, kuo toliau, tuo labiau pradedu nebetikėti nei Dievu, nei pomirtiniu gyvenimu.

Anksčiau tikėjau, po to buvau pasimetusi, o dabar…na, nemeluosiu, išties dar ir dabar esu pasimetusi. Nesu filosofė ir niekados nemąstysiu taip, kaip kad norėčiau diskutuoti svarbiausiais gyvenimo, religijos klausimais, bet kai retkarčiais pabandau suvokti, kodėl viskas susikūrė, kodėl štai dabar aš sėdžiu ir rašau, ir kodėl egzistuoja žmonės, tikriausiai mane apima šioka tokia egzistencinė baimė ir aš visai nelogiškai nusprendžiu, jog viskas turi turėti Priežastį. O kartais priešingai - į galvą šauna suvokimas, jog viskas - tik atsitiktinumas. Visas susikūrimas - tiek visatos, tiek Žemės, tiek žmogaus evoliucija iki dabartinio homo sapiens, man atrodo atsitiktinumų virtinė. Retkarčiais tokie apmąstymai baigiasi eiliniu nesupratimu ir niekaip nepagrįsta išvada, jog atsitiktinimų tiesiog elementariai per daug, tad kažkas vis dėlto turėjo įsikišti. Bet retkarčiais taip ir pasilieku prie viskas-įvyko-šiaip-sau teorijos.

Tikriausiai didžiausia klaida, kurią aš darau, - tai bandymas suvokti tikėjimą protu. Galbūt man nereikėtų kelti tokių klausimų, galbūt turėčiau tiesiog tikėti ir atsiduoti į Dievo rankas, bet manau, jog aš tiesiog taip negaliu. Tikėjimas yra labai sunkus kelias, kuriuo reikia tvirtai nuspręsti eiti, o mane per daug vilioja visai nekatalikiškas gyvenimas ir esu per didelė tinginė. Be to, ne visai matau prasmės elgtis taip, kaip lyg ir turėčiau elgtis. Kaip galiu eiti tikėjimo keliu, kai nežinau jo pradžios, nes akis bado tai, kad nėra jokio pamatinio akmens šiam keliui?

Bet čia ir vėl, eilinį sykį nuklydau. Išties aš juk tiesiog norėjau pasakyti, jog kartais mane aplanko suvokimas, jog po mirties nebus nieko. Mano kūnas supus, išsiskaidys į atomus, jie išsiblaškys, o aš pati… manęs tiesiog nebebus. Po mirties nebus nieko.

Aišku, kyla klausimas, tai kur, po galais, pasidės mano sąmonė. Nežinau, galbūt ji mirs tą pačią akimirką, kaip ir smegenys, ir galbūt dėl to nieko ir nebus.

Kai mintiju tokias nihilistiškas mintis, manyje kažkodėl nelieka baimės ar graužaties dėl nepadarytų dalykų - priešingai, nei vadovaujantis logika turėtų būti, lieka tik… hmm, galbūt ramybė? Tai šiek tiek keistoka, nes ramybę žmonės randa Dieve, medituodami, tobulėdami dvasiškai ir kažkuo sekdami.

Tik nežinia kuo. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog jeigu gyvenimas ir turi prasmę, jeigu kažkas po mirties vis dėlto bus, tai ta paslaptinga plotmė yra tokia, kokios mes dar nežinome. Kokios žmogaus smegenys nesugalvoja ir apie kurią neparašyta nė viena pasaulio knyga, apie kurią nešnekėta ir niekados nediskutuota, nes ji tiesiog - nesuprantama ir nepažįstama iki pat mirties.

Kažkodėl žmonės galvoja, jog mirtis - labai liūdnas dalykas, bet juk tai - tik natūrali žmogaus egzistencijos dalis, nes jei kažkas turi pradžią ir kažkas vystosi, tai bus ir pabaiga. Tik žmonės vis tiek liūdi ir bijo mirties. O tai ir vėl iškelia klausimą, kodėl mes esame tokie, kodėl mes turime jausmus ir kodėl mes bijome numirti.

Per daug klausimų, per mažai atsakymų, bet klausti niekados nenusibos. Ir aš pilnai tikiu, jog jau ne vienas žmogeliukas taip sėdėjo ir nesupratęs klausė, visai kaip aš dabar. Ir atsakymų negirdėjo ir neturėjo. O jūs ar turite?

Iki.

Kai sausio 1-ąją laikrodis išmušė 12-ą, arba tiksliau - kai telefonas ėmė rodyti 00:00, daugybė žmonių visam pasauly kėlė šampano taures, bučiavosi, linksminosi, spoksojo į fejeverkus ir su kiekvienu nauju pšššš…bum!, nuskambėjusiu danguje, kažkur tarpe tarp sveikinimų ir ne visai nuoširdžių linkėjimų, savo viduje sau kai ką pasižadėjo.

Elgsiuosi gražiau; susitaikysiu su drauge/partneriu/dar kuo nors; pradėsiu gyventi sveikai; nebegalvosiu apie savo ex; mesiu rūkyti; nukeliausiu į (įrašyti svajonių vietą); pradėsiu lankyti jogą/šokius/dar bet ką; ir t.t.

Dievaži, nieko jūs gi nepadarysite, mielieji.

Žmonės nori pasikeisti, bet žmonės nesikeičia per vieną dieną ar juolab - per vieną naktį. Žmogaus savęs keitimas yra daug jėgų ir pastangų reikalaujantis procesas, po galais, ir tai reikėtų įsisąmoninti. Žmonės labai nori rezultato, bet žmonės dažnai nesupranta, kad rezultato reikia siekti. Žmonės labai daug ką pasižada, bet žmonės beveik visko ir neištesi. Na, bent jau to, ką pasižada sau.

Išties labai durnai atrodo, kai žmogus staiga ima ir nusprendžia, jog nuo tada ir tada pradės gyventi kitaip. Nuo pirmadienio, nuo Naujųjų - jokio skirtumo kokia data ir kokią ypatingą progą susigalvosi savo naujo gyvenimo pradžiai. Nes naujas gyvenimas ir nauja mąstysena neturi pradžios ir jiems tikrai nerūpi, kada jūs sugalvojote, jog jie turėtų ateiti.

Jie kada nors ateis, žinoma. Bet norint jų sulaukti, visų pirma reiktų plačiai atverti duris ir išsišluoti savo apšnerkštą senomis mintimis koridorių. Ir šluoti toliau, nes tik kažką darant, kažkas keičiasi.

Aš tai galvoju, jog visų pirma, norint pasikeisti, tu turėtum surasti priežastis to, kodėl tu elgiesi taip, kad tavo elgesys iššaukia norą pasikeisti. Tarkim, jei tu norėtum pradėti geriau mokytis, tai suprask, kodėl dabar nesimokai. Ir toks paviršinis atsakymas, kaip kad “tingiu”, kuris pirmas šauna į galvą, visai netinka. Tai, ko tu nori atsisakyti, yra tavo priešas, o priešą reikia pažinti. Pažinimo paviršiniais atsakymais negausi.

Ir tušti pažadai niekados neišsipildys, jei neįkvėpsi jiems gyvybės. Tušti pažadai taip ir liks tušti, numesti į kampą ir pamiršti, bet vis tiek retkarčiais badantys akis. Ir badantys labai skaudžiai…

Tad gal labia pavėluotai, bet laimingų naujųjų, mielieji. Jei jaučiatės šūdinai dėl ko nors, jei turite kokių nors problemų ar bėdų, tai linkiu jums… suprasti. Ir tiek.

Iki.

P.S. Iš tikrųjų tai norėjau parašyti šiek tiek kitokį įrašą, bet et, tebūnie jis toks.

Tautos balse (nesugalvoju kokia kita frazė taip nuostabiai apibūdintų, iš visų pusių atskleistų ir tiesos spalvomis nušviestų tokį nuostabų reiškinį) delfyje, kaip ir visuose portaluose, laikraščiuose bei likusioje infosklaidoje, tokiu metu laiku pasirodo daugybė rašliavų, kurių esmė - kaip nors iš kokios nors pusės apibendrinti prabėgusius metus. (metai buvo gražūs, įsimintini ir, tikiuosi, jūs galvojate taip pat. )

Vienas iš tokių bandymų apibendrinti metus - tai leisti patiems žmonėms juos apibendrinti ir išrinkti kokį nors metų titulą. Patinka man tokie rinkimai ir patinka man juose dalyvauti, gal dėl to, jog ten kur kas linksmiau nei tikruose rinkimuose (nors ir tie labai linksmi, ką jau), bet bėda ta, jog ne visada mano nuomonė sutampa su likusios tautos nuomone. Nors nėra čia kuo stebėtis, taip jau dažnai būna.

Kaip kad pvz., šiandien užmačiau Metų Citatos rinkimus. Paskaičiau aš kiekvieną pateiktą frazę, pusės iš jų nelabai buvau girdėjusi (gal kad delfy nesilankau taip dažnai, kaip tauta turėtų) ir nubalsavau pagal savo nuomonę, kuri, tikiuosi, nebuvo paveikta išorinių veiksnių.

Jei iškilo klausimas už ką balsavau, tai galiu atsakyti, čia gi ne paslaptis. Suprantate, delfio rašliavoje juodu ant balto buvo parašyta - “Balsuokite už įsimintiniausią 2011 m. citatą”. O labiausiai man įsiminė ši citata:

Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. (…) Tai jūs turite šiame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines - vien lenkiškos pavardės.

Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis

Buvo ir kitų gerų frazių ten numestų, kaip kad pirmoji Šimonytės mintis:

Aš manau, kad gali turėti plačiausią pasaulyje krūtinę ir niekada neuždengsi euro zonos problemų.

Bet Šimonytės su Tomaševskiu nepalyginsi, oi ne.

Užtat labai svarsčiau, gal vis dėlto reiktų prabalsuoti už šią:

Pagal daugelį požymių - mes atlaikėme ekonominę krizę. Tačiau dabar ateina sunkesnis išbandymas - teks atlaikyti ekonomikos atsigavimą. O jis, kaip rodo daugelis parametrų, gali būti pakankamai spartus.

Optimizmo ir humoro nestokojo premjeras Andrius Kubilius

Bet manyje laimėjo Tomaševskis. Nes, na, muškite mane lazdom, deglais ir apmėtykite akmenimis, bet juk šie europarlamentaro žodžiai buvo viena iš pačių nuotaikingiausių, daugiausiai reakcijų, vertinimų ir triukšmo sukėlusių bei viena iš pačių įsimintiniausių citatų per visus šiuos metus. Juk kiek daugybė kartų šia fraze buvo dalijamasi ir ja buvo piktinamasi elementariausioje veidaknygėje! Ir galiausiai - kaip Tomaševskis sugebėjo dar labiau sušikti Lietuvos lenkų įvaizdį lietuvių akyse!

Todėl ir balsuoju aš ne už gražiausiai skambančią ar teisingiausią frazę, bet už tą, kuri buvo įspūdingiausią ir kurios pamiršti nevalia. Nes jei pamirši, kaip gali nusišnekėti žmogus, įleidus jį į valdžią, neduokdie vėl atversi kelią netolerancijai ir pykčiui ant mažumos atstovų, kaip kad, išties, yra dabar.

Linkiu, kad tokių frazių per ateinančius metus nuskambėtų kuo mažiau.

(arba kuo daugiau, jei esate delfio tautos balsą sudarantis balselis ir trokštate naujos medžiagos, kad bent kiek numalšintumėte savo nenumalšinamą rietenų ir pasipiktinimo troškulį)

Iki.