BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Užaugusi norėčiau būti Playboy balandžiu

Kuo daugiau aš suprantu apie tam tikrus dalykus, tuo labiau aš suprantu, kad nieko nesuprantu apie tuos tam tikrus dalykus. Taip jau ir esti - kai imi iš tiesų gilintis, supranti, kad visos gilybės yra pernelyg gilios, kad būtų kada nors išnardytos vieno žmogaus gyvenimo, tad belieka tenkintis tuo, ką gali gauti, nors ir koks metro gilumas iš tos visos didžios šviesmečio gilybės tai bebūtų.

Arba gali pasirinkti kitokią išeitį - išvis į nieką nesigilinti arba tiesiog nesigilinti į tam tikras sritis, kad retkarčiais netyčia nesuprastum, jog visai tu nieko ir neišmanai jose. Taip, norint apsidrausti nuo tokio nemalonaus jausmo, kaipo supratimas, jog nesi gilus it Ramusis vandenynas, o ir ramus nesi it Gilusis vandenynas, taip, norint išvengti tokios gilybės nemalonybės, tereikia į nieką nesigilinti ir toliau skelbti savo tiesas, puikiai žinant, kad tai jos, tik jos yra teisingos, nes nieko daugiau ir nežinai.

Šią taktiką puikiai pritaiko mūsiška liaudis, apsireiškianti įvairių žinių portalų komentaruose.

Tai labai puiki strategija diskusijose - na, taip, mes visi žinome, jog su kai kuriais žmonėmis ginčytis diskutuoti yra lygiai taip pat beprasmiška kaip žaisti šachmatais su balandžiu - jis vis viena išdaužys visus tavo pėstininkus ir kitas figūrėles, apšiks lentą ir nusileis triumfuodamas. Taip, mes tai žinome, tačiau tiesa yra tokia - nors balandis ir nelaimėjo, negali sakyti, kad jis partiją ir pralaimėjo, na, juk mato gi visai nebuvo. Tas pats ir su racionalia, kiek tik tai įmanoma mąstant neracionaliu žmogišuk protu, diskusija - jei aiškiniesi su tokiu balandžio tipo žmogumi, gali vaidinti esąs protingesnis už jį ir tiesiog šaltai ignoruoti jo skeryčiojimąsi, tačiau vėlgi - tavo tylą jis palaikys savuoju laimėjimu, ir pergalės deivės Nikės sportbačių gamintojos neapdovanos nė vieno iš jūsų, nors ir davei durniui kelią, o durnius nurūko su nauju motociklu į tolį. Kartais tik reikia saugotis, kad tai nebūtų tavo motociklas.

Tačiau aš čia labai svaičioju, o kol aš taip svaičioju ir pučiu virtualius žodžių burbulus į orą, pasaulyje vis daugėja balandžių, nes kuo daugiau oro, tuo daugiau vietos balandžiams skraidyti. O kartu ir vargšams vanagams, plėšrioms kanarėlėms ir šauniems pingvinams, kurie yra šaunūs vien dėlto, jog visada dėvi smokingą, o dauguma vyrų su smokingu yra džentelmenai, tačiau, deja, ne visi - aš tai žinau, aš žiūrėjau “Didįjį Getsbį” ir viską mačiau.

Dar aš vakar pirmą kartą pažiūrėjau “Bado žaidynes” ir šiuo metu jaučiuosi nebe tokia atsilikusi nuo išorinio pasaulio, taigi vakar buvo tikra manoji triumfo diena, ypač dar ir dėl to, jog prieš pažiūrėjimą, tą knygą netgi spėjau perskaityti, reiškia, esu visiškai neatsilikusi bent jau šiuolaikine knygine prasme. Jei taip ir toliau, tuojau čiupsiu penkiasdešimtį pilkų atspalvių ir džiaugsiuos, o džiaugsiuos, o, O.

Čia, žinot, dabar kažkodėl prisiminiau, kad feisbuko platybėse kažkur mačiau, jog vienas jūtūbėj patalpintas “Humoro klubo” pasirodymas buvo pavadintas intelektualiu humoru apie bybių čiulpimą, tačiau aš tai nežinau, humoras apie bybių čiulpimą iš vienos ar iš kitos pusės man neatrodo labai intelektualus. Nors ką gali žinoti, Sasha Grey galbūt iš tiesų baigė Oksfordą, kuriame laisvalaikiu dėsto Hugh Hefner. Ir pažymius studentėms jis rašo už teisingas anglų literatūros žinias, o ne ką kitą.

Įdomu, jei dėdė Hefneris mokėtų lietuviškai, kiek balų gaučiau už šį filosofinį traktatą?…

Rodyk draugams

Reikėtų truputį medaus, tačiau oh my baby

Kadangi prisižadėjau sau šiandieną ką nors parašyti į blog’ą, tai va ir rašau. Pažadus tesėti juk reikia.

O užvis labiausiai dabar norėčiau parašyti apie šį nuostabų orą - o taip, šnekėti apie orą banalu, tačiau niekas nesakė, jog banalu apie jį rašyti. Tokie pavasario vakarai - mano mylimiausias metų laikas. Kai jau šilta ir gaivu, bet ne per šilta - na, juk žinai tą baisią alinančią kaitrą; kai jau jauti artėjančią vasarą ir kartu - tuoj tuoj pasibaigsiančius darbus; kai saulė nusiridena į naktį tik vėlai vakare, ir dar temsta taip iš lėto, jog debesys dar būna tamsesni už dangų ir už namų langus - niekas nedega šviesų, nes, rodos, nieko ir nėra namie, ir aš norėčiau namuose nebūti, o bent šiek tiek pakvėpuoti ta tylia gaiva - juk žinai, dangus gaivus, o žemė dar šalta, bet tuoj įšils. Pavasario vakarais man labiausiai ir patinka tas tuoj - jau tuoj žaliuos ir sprogs, bet dar tik sirpsta, jau tuoj skaičiuosi rausvus saulės spindulių atspaudus ant nosies, bet dar tik balta ir retkarčiais sloga, jau tuoj nesinorės vakare sugrįžti namo, nes naktys rodysis svaiginančiai ilgos ir kalbios, bet dabar vis dar norisi. Dar bent šiek tiek.

Va taip va.

Bet grįžkim prie buities. Galvoju, kokį filmą pažiūrėti - juk savaitgalį reikia susigadinti visą rėžimą ir užmigti pirmą nakties. Anksčiausiai. Štai, praėjusią savaitę žiūrėjau “Optimisto istoriją“. Nu gražu, ką, gražu juk.

O, ką tik užmačiau, kad per TV3 rodo “Neliečiamieji”, tačiau tokia štai ir bėda - rodo per TV3, o aš turbūt jau atpratau žiūrėti filmus per televizorių - fu, reklamos, yaaargh, aš piratė, ir tai baisu, nes nuostabūs filmai, kurie yra tiesiog nuostabūs, negauna mano pinigų, nors jie ir yra nuostabūs. Tačiau ką man padaryti, kad šiuo metu Forum Cinemas geriausias rodomas yra turbūt tik “Geležinis žmogus”, aš net patikrinau jų internetinį puslapį - iš tiesų nieko gero, visai nieko gero.

O štai dabar aš noriu parašyti apie batų kaukšėjimą, tačiau nežinau, ką apie tai rašyti - kulnai daužos į grindinį, kaukšt kaukšt, kaip subtilu, kodėl jie kaukši, plaktukus daužo vyrai, o moterys turi kulniukus.

Šiandien galvojau keistenybes apie save. Supratau, kad elgiuosi kaip vaikas su žmonėmis, kuriuos prisijaukinu. Vaikai kandžioja savo žaislus, tamposi ir tampo juos, apglėbia ir nepaleidžia, o aš darau visai tą patį - kandžioju, apkabinu, spaudžiu, liečiu, plekšnoju savo draugus, kaip gaila, ne pliušinius žaislus, galbūt jiems būtų mažiau nepatogu.

Man merkias akys, ir aš dar norėčiau parašyti apie tai, kaip merkias akys, tačiau kokia prasmė rašyti apie švino blakstienas ar švelnius vokus, kai viskas yra tik norėjimas miego, ir nieko daugiau.

Einu į virtuvę arbatos. Labanakt tam, kas jau miega.

Rodyk draugams

Kaip man sekasi būti fainai

Kadangi čia colombo, užvedęs tą puikią pažadų vykdymo akciją, kurioje dar ir ataskaitas reikia daryti, vis reguliariai primena, kaip reikia tuos pažadus vykdyti, tai galvoju, na, kuo gi aš blogesnė? Aš irgi savo ataskaitą padarysiu, nors taip ir nesugalvojau tų 13 pažadų.

1. Bendraujant su žmogumi, dažniau kreiptis į jį vardu. Išvis visad pamirštu. O į kitus žmones net negaliu kreiptis vardais, nes, pavyzdžiui, susiduriu su tokiais asmenimis, nu ir netgi kasdieną, kurių vardai yra tokie patys, kaip ir mano. Tai kaip aš galiu sakyti ei, Derva, duok davai man saldainį? Aš negaliu, nes AŠ ESU DERVA, o ne jos. Todėl ir atsiranda ei, Kalenkovanskaityte, duok davai man saldainį. O tai visokioms Kalenkovanskaitaitėms šiaip nelabai patinka, bet ką aš galiu padaryti, man juk irgi nepatinka, kad jos pavogė mano vardą ir kad išvis, kiek apskritai daug žmonių yra pavogę mano vardą.

Tai ta proga, galiu išsikelti dar vieną pažadą - kai kalbėsiu su Kalenkovarskaitaitėmis, kreipsiuosi į juos vardais, o ne pavardėmis. Nes žmonėms tai nepatinka. Nors man tai jokio skirtumo, aš kažkaip įpratus būti šaukiama pavarde.

2. Dažniau šypsotis. Šiaip visai neblogai, šypsausi, kaip ir anksčiau - labai mėgstu eiti gatve ir ieškoti akių kontakto, o kai jau užmezgu, tai nusišypsoti, tik kad ne visada sekasi užmegzti tą akių kontaktą arba tiesiog kartais einu nieko nematydama.

3. Knygų iššūkis. Perskaičiau kol kas vieną knygą ir ją užregistravau, bet buvau neapsakomai papiktinta, kad kažkas susigalvojo, jog mano atsiliepimas nebuvo mat kažkoks geras, ir aš negavau kavos arba knygos. Ai, nu ir gerai, nu ir vokit mano vardą, nu ir neduokit kavos, užtat kai aš užvaldysiu pasaulį, tai liepsiu jums skaityti tik mano parašytas knygas ir rašyti atsiliepimus apie jas, o jeigu atsiliepimas bus nepakankamai ilgas, tai tada aš supyksiu ir nebedraugausiu.

4. Išmokti bent 30 eilėraščių mintinai. Išmokau tris, tai čia neblogai, ką? Ir dar galvoju, gal išmoksiu vieną ilgą citatą, kuri man bais patinka, tai čia tarkim užsiskaitys kaip eilėraštis. Nes juk ilga. Ai, ir dar užsirašiau vieną citatą, kurią buvo ganėtinai lengva išmokti:

-Ar jūs tikintis?
-Tik naktį.

5-6. Sėdėti terminale ir bendrauti su užsieniečiais. Dar nėra vasaros.

7. Peržiūrėti visus “Star Wars”, “LOTR” ir IMDb top 10. Šiaip pastaruoju metu pažiūrėjau daug labai gerų klasikinių filmų, tai labai savimi didžiuojuosi, ir dar net susigalvojau sau naują gyvenimo tikslą - galutinai perprasti Kubricko “2001: Kosminė odisėją”.

8. Išsiųsti bent du atvirlaiškius per mėnesį posctrossinge. Sausį išsiunčiau, vasarį ne. Kovą teks išsiųst 4, atpirkti nuodėmę.

9. Kada nors iškepti pyragą ir duoti policijai. Nope. Bet juk, žinot, kada nors.

10. Gražūs skruostikauliai. Ne, jie negražūs. :(((((((((

O šiaip tai ačiū, kad paklausėt, gyventi sekasi neblogai, nepaisant to, kad yra žmonių, kurie laiko mane idiote ir šiaip, kad yra žmonių, kurie pyksta ant manęs, kad nesikreipiu į juos vardu. Bet užtat galiu pasakyti, kad va ką tik, kol rašiau įrašą, susilaukiau labai faino smso: “As pagalvojau, kad tu ko gero vienintelis manes neuzknisantis zmogus”, tada aš atrašiau “Blet, šūdas :( “, tada man atrašė “Zinau, as taip pat sureagavau”, ir tada aš sukapojau tą žmogų kirviu.

O šiaip dar kartą ačiū, kad paklausėt, bet taip, jaučiuosi šiek tiek pavargus, ir taip, vėl susirgau prieš porą dienų, tačiau neturiu teisės sirgti, tai dabar man sloga, ir aš tikrai šiuo metu neturėčiau rašyti įrašo, o eiti ten dirbti kažkokias nesąmones, nes tokia jau mano problema - visas nesąmones aš darau viena, nes žinau, kad viena kažką padarysiu geriau. Ir šiaip, tiesiog patogiau dirbti vienai, o ne su kažkokia grupe, su kuria tik prikolini per facebooką. Bet gal apie tai kokį nors kitą kartą.

Rodyk draugams

Kas bus naujasis popiežius?

Šiuo metu pasaulyje, kaip jau žinote, vyksta labai svarbus ir įdomus įvykis - konklava, naujojo popiežiaus rinkimai. Konklava yra apipinta tūkstančiu mistiškų gandų. Istorija pamena ir tokius atvejus, kai kardinolai buvo izoliuoti nuo visuomenės ištisus mėnesius. Žinoma, šiais laikais tokie ilgi rinkimai negresia, tačiau vis viena iškyla daugybė klausimų, į kuriuos paprasti tikintieji taip ir niekados ir nesulauks atsakymų. Tai - menkai saujelei asmenų žinomos paslaptys, kurios negali būti atskleistos plačiajai visuomenei. Ar tiesa, kad veiksmas konklavoje vyksta lygiai taip pat, kaip aprašyta Dano Browno romane “Angelai ir demonai”? Kas atsitiktų, jei užsikištų kaminas? Ar kardinolams leidžiama nueiti į tualetą? Ką popiežius valgo pusryčiams? Ir, be abejo, svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo susilauksime jau greitai - tai kas gi taps naujuoju popiežiumi?

Yra daugybė spėjimų ir sudarinėjamų pretendentų sąrašų, tačiau visą tiesą apie popiežių, konklavą bei jos ypatybes žino tik išskirtiniai asmenys pasaulyje. Ne, tai ne raudonieji Bažnyčios kardinolai. Tai - delfi.lt komentatoriai.

Rodyk draugams

Trept trept Strepsils ir arbata

Kadangi pastarąsias keturias dienas formaliai sergu (išversiu į žmonių kalbą - sirgimas reiškia tą būseną, kai turi menką slogą, neišlipi iš pižamos pusę dienos, turi temperatūros, apytiksliai 0,1 laipsniu didesnės nei ji turėtų būti sveikam žmogui, na, ir viskas, daugiau nieko. Nėra jokio kaulų laužymo, drebulio ar noro gulėti lovoje), tai keturias dienas niekur nekišu nosies iš namų, ir tai tampa vis sunkesniu išbandymu man. Socializuojuosi tik per žinutes arba kas penkiolika minučių patikrinu bemaž visus man žinomus socialinius tinklus, blog’us ir apskritai tinklalapius - nope, nieko naujo, einu egzistuoti toliau.

Baisiausia yra tai, kad nors ir galėčiau padaryti daugybę dalykų, na, pradedant tapyba (nors nemoku tapyti), knygų skaitymu (na, skaityti moku), ir baigiant tvarkymusi (šitą moku, bet man nesiseka), nedarau nieko. Tiesa, vakar bandžiau išsikepti blynų - deja, mano entuziazmas išblėso tą pačią akimirką, kai pamačiau, jog nebėra pieno. O aš tikrai nekepčiau blynų be pieno, na, aš juk nemoku iškepti blynų be pieno! Oi, palaukit, aš nemoku kepti blynų ir su pienu. Aš išvis nemoku kepti blynų.

Man atrodo, kad pastarosiomis dienomis peržengiau didžiausią kimarinimo stadiją. Atsimušiau į apgailėtinumo dugną, todėl neverta stebėtis, kad vakar atradau štai tokią sielos draugę:

Tokį nuostabų video tuoj pat turėjau pridėti prie savo bookmark’ų. Mano bookmarkai - tai lyg atskiras rankraštis, atskleidžiantis tiek daug apie mane, kad net baisu. Pavyzdžiui, kaip aš pasižymiu daugybę įdomių dalykų su intencija o kada nors paskaitysiu/pažiūrėsiu/panaudosiu. Ir taip, niekados to nepadarau, tad ir pasilieku su šimtu naudingu nuorodų, kurios taip ir liks pleventi kažkur internetinėje erdvėje, laukdamos mano švelnaus pelytės paspaudimo.

Aš vis dar naiviai viliuosi, kad kada nors perskaitysiu šį straipsnį, nukeliausiu bala žino kur (oi, palaukit, per vėlu), pažiūrėsiu tokią paskaitą, ar kas čia yra , išsikirpsiu Viktorą na, ir dar padarysiu daugybę dalykų.

Viliuosi, kad kada nors gyvenime man prireiks Vladimiro Romanovo interviu.

Arba turiu viltį, jog man taip niekados nebus:

Ir dar žinau, ką kviesiu į savo vestuves ir kas jose šoks.

Ką tik žiūrinėjau, ką dar gero esu išsisaugojusi, taigi va, radau - o dieve kas yra čia:

Tokiomis akimirkomis ir suprantu, kodėl neturiu draugų. Todėl.

O šį ypatingai prasmingą įrašą baigiu palinkėjimu niekados nemeluoti ir nesirgti. Arba, jei žinote, jog jums teks praleisti kokias dvi valandas lauke, ar bent jau ypatingai šaltoje vietoje, nedarykite tokios klaidos kaip aš, ir neavėkite rudeninių batų. Patikėkite manimi, tiesiog neavėkite.

Rodyk draugams

Ką sapnavote, ministre?

Pagalvojau ir aš, kaip nuostabu yra užrašinėti sapnus, ir pagalvojau, kaip nuostabu būtų aprašinėti juos vos nubudus, kol dar nepamiršau, iš pačio ryto. Galbūt taip ir reikės padaryti. O kol to nedarau, papasakosiu, ką regėjau šiąnakt, gal bus kaip koks įvadas.

Pirmą sapną jau sunkiai bepamenu, tačiau įspūdingiausia vieta, kaip kulminacija, ar kas, įstrigo gerai - keli žmonės, tarp kurių buvau ir aš, sėdėjo lyg ir kažkokiam rately, ir mums visiems reikėjo įsipjauti ranką. Ritualas? Kai kurie žmonės sveiko proto ribose, kaip pridera, šiek tiek prapjovė piršto pagalvėles, ar kaip tą vietą reiktų pavadinti, pamenu, po to dar pasvarsčiau - hmm, niekas nesipjaustė venų. Tada atėjo mano eilė. Aš paėmiau peilį, didelį, sunkų peilį, ir pradėjau pjauti tą vietą, kur mažylis dešinės rankos pirštas jungiasi su delnu - ir prapjoviau ligi pusės, pirštas dar laikėsi, tačiau neapsakomai išsigandau, supratusi, kad dabar tai jau viskas, aš lyg ir mačiau kraujagyslės ar kažką balto - gal kaulą? O Dieve, kodėl man niekas nepasakė, kad negalima čia pjauti? Aš nežinojau, aš prapjoviau, kodėl man niekas nepasakė, kad…

aš pažeidžiau nervus.

Ir liksiu be piršto.

Mažylio.

Sapne skaudėjo. Tačiau, kaip keista, iš piršto nė nebėgo kraujas.

Kitas sapnas. Miegojau savo lovoje, tačiau buvau ne savimi. Aš - Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.  Miegojau savo lovoje ir šiek tiek prasimerkiau, jau buvau ant prabudimo ribos, tad, kaip elgiasi Derva, o ne Linas Linkevičius, ištiesiau ranką ir pačiupau telefoną nuo stalo.

Rodė 06:37. Berods.

Ir, kaip elgiasi Derva, o ne Linas Linkevičius, supratau, kad jau nebeužmigsiu, nors akis dar svėrė koks šimtas snaudulio kilogramų, tad atrakinau telefoną ir paspaudžiau interneto naršyklės piktogramą ekrane - rodos, įėjau į delfi.lt. O tada, nežinau kaip, nežinia iš kur, galbūt jau buvau nusikėlusi į ateitį kaip Linas Linkevičius, bet kažkoks žmogus, galbūt jis buvo iš delfi.lt, manimi labai nusistebėjo, sakydamas:

-O, pone, nė vienas ministras nesikelia taip anksti, kaip jūs!

Tada mano kambario durys prasidaro, aš pramerkiu akį, man liepia - kelkis, aš klausiu, kiek valandų, juk sapne ką tik buvo vos šešios, o man atsako:

dvylika.

Rodyk draugams

Studijos 2013. Išeini su atsakymu ir makulatūra

Kadangi esu labai pasimetęs ir šiaip ateity nesusigaudantis žmogus, kaip ir visi jaunuoliai, žinoma, tai čia ką tik dalyvavau parodoje “Mokymasis, studijos, karjera 2013″.

Įdomu šiaip.

Bet aš šiek tiek plačiau, jei galima. Labai gailėjausi, kad turėjau iš esmės tiek mažai laiko praleisti šioje parodoje - na, 4 valandas gal kokias. Turbūt būčiau prasitrynus tris dienas, jei galėčiau. Ir dar labiausiai gaila, kad atėjo metas išeiti tada, kai jau pradėjau labai įdomius pokalbius su labai įdomiais studentais, žodžiu, išėjau po pačio įdomiausio pusvalandžio praleisto parodoje. Bet nieko tokio. Planuoju čia sugrįžti dar artimiausius trisdešimt metų - na ir kas, kad už tiek laiko jau net tik kad pati būsiu studijas baigusi, bet ir savo vaikus, kurių susilauksiu nuo spermos donoro, ten gal išleidusi. Man labai įdomu pabendrauti ir paklausinėti visokių nesąmonių, kuriuos atitinkami žmonės išmano kur kas geriau už mane.

Pavyzdžiui, šnekėjau su panele, studentaujančia VDA, mokos ji tekstilės. Klausiu, kaip sekas mokytis, papasakoja, klausiu dar kažko, o po to - ar įmanoma Lietuvoje pragyventi vien iš meno. Ne, sako panelė, ne, nebent turi didžiulį talentą. Visiems kitiems reikia plėšytis ir mokytis verslo subtilybių, retorikos ir panašių visai ne meninių dalykų - juk reikia mokėti save parduoti. Menininkas - kartu ir verslininkas.

Dar gavau labai fainą VDA ženkliuką. Turbūt išties vertingas daiktas, palyginus su visa ta makulatūra, kurią parsivežiau namo.

Bendravau ir su LMTA studente, būsima teatro aktore. Labai sunku mokytis, aiškina ji, labai reikia laužyti save. Įsivaizduoju. Ir dar sakė, kad stojamajame komisija gali paprašyti pė-vė-zė padeklamuoti S. Nėries eilėraštį taip, kaip deklamuotų bobutė. Taip pagalvojau, būtų labai įdomu nuvaryt į aktorinio stojamąjį. : ) Bet ne studijuoti, oi ne, neturiu pakankamo talento.

Šnekant apie stojamuosius egzaminus, dar labai įsidėmėjau trečiakursio žurnalisto pasakojimą apie vieno vaikino stojamąjį rašinį. Gavo temą žmogus labai tokią, hmm, įdomią, kažką apie Vidaus reikalų ministeriją ir Nemuną, nesugalvojo, ką čia parašyti, tai pažvelgė į viską kiek kitaip, sakykim, ypatingai įdomiai - ir išdėstė tai, kad iš Kaliningrado buvo slapčia iškastas upelis, tekantis per visą Lietuvą ir pratekantis pro Seimą. Tuo upeliu plukdomos slaptos kontrobandinių cigarečių krovos, kurias vėliau prigriebia nindzes… na, ir panašiai įdomiai prirašė, o po to tik ir žvengė visi, išgirdę jo fantazijos pliūpsnį.

Bet įstojo, kas svarbiausia.

Tiesa, negali visa paroda būti tokia nuostabi ir pilna nuostabių istorijų, buvo ir visiškų nesąmonių. Pavyzdžiui, paskaitos. Aš nieko nesakau, gal kitos buvo ir labai naudingos ir įdomios, bet ta, kurioje aš buvau, tai dievemano, kaip aš ten ištvėriau pusvalandį? Po tokių sukrėtimų ir subręsti žmogus, ir supranti, kaip reikia užsigrūdinti, kad atmuštum nuobodulio ir smegenų plovimo atakas.

O paskaita tai vadinosi gražiai (dėl pavadinimo juk tik ir nuėjau) - kaip uždirbti iš idėjų? Ir dar kažkas apie kūrybiškumą, verslą, blablabla. Organizuoja: Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Va čia aš ir pasimoviau, tikėdama, kad jie rimtai šnekės ką nors apie idėjas ir uždarbį. Pakalbėjo gal pirmas penkias minutes, o po to tiesiog pristatinėjo savo studijų programas, kodėl verta pas juos mokytis, ko jie mokosi ir šiaip kokie jie faini.

Aš, aišku, nesu labai pasikausčiusi universitetų studijų programų srityse, bet turiu savo tam tikrą nuomonę apie tam tikrus dalykus, tai leiskite man ją ir išreikšti:

kas yra tos kūrybinės industrijos??????????????????????


Labai populiarios studijos pastaruoju metu pasidarė, suprantu, bet tai, žinot, jaučiu net jeigu paklausčiau studentų, studijuojančių kūrybinių industrijų, ko ten mokomasi, tai jie patys negalėtų atsakyti. Ogi todėl, kad mokosi jie visko ir kartu nieko - aš net įsidėmėjau, jie užgriebia ir turizmą, ir žurnalistiką, ir scenos meną, ir finansus vienu metu, ir dar trisdešimt keturis dalykus, kuriuos universitetuose moko atskirai. Kažkodėl man rodos, jog žmogus, studijavęs finansus, žurnalistiką, turizmą, aktorystę, marketingą keturis metus bus geresnis specialistas už asmenį, kuris baigė Kūrybines industrijas.

Tai vat todėl ir išėjau po pusvalandžio - kad patirčiau geresnių potyrių, nesusijusių su tokia abstrakčia veikla, kaip ši studijų programa ar bemaž visas KSU. Tai va, einam čia per tą parodos teritoriją, dairomės į stendus ir staiga bac! - išlenda iš kažkur vienas studentas ir klausia, ar mes domimės VDU. Taip nu nelabai, atsakom, bet galit pasakoti, bendrai išgirsti būtų įdomu, tai jis ir aiškina toliau, sako, leiskit atspėsiu, ką studijuosit. Nužvelgia mane taip įdėmiai, aš irgi jau susidomėjus, ką gi jis, kaip visiškai nepažįstamas žmogus, pasakys… ir taip ganėtinai greit pareiškia: MENAI.

Juokiuosi aš, nestudijuosiu tų menų, bet va labai smagu, kad įvertina žmogus, jog turiu tokio potencialo. : ) Ir šiaip labai fainas vaikinukas buvo, socialinį darbą studijuoja, papasakojo daug ką, kur praktikuojas, ko mokos. Tiesa, labai mažai paskaitų turi, tai keista buvo dėl to. Ir dar visą laiką bandė įtikinėti, kad gal vis dėlto ir verta mokytis Kaune - mat labai didelis studentų miestas ir pan. Smagu, ką čia bepasakysi. : )

O po to nuėjom kitur ir mano akys užkliuvo už prie KTU stendo stovinčio studento. Ai, pašnekėsiu, galvoju, nors į KTU tai tikrai nestosiu. Klausiu kažko, teiraujuosi, tai ką veikia inžinieriai (nors šiaip iš esmės durnas klausimas, kai mano tėtis panašią specialybę baigęs :)), pasakoja - gaunam užsakymą, pabraižom schemas ir t.t. Tada klausiu, o tai kaip, pavyzdžiui, veikia toks planšetinis kompiuteris, kurį studentas rankose laikė. Pasimeta vaikinas biškį, iškviečia dėstytoją (?), tas man ir paaiškina kažką - labai buitiškai, kaip ir prašiau. Tada klausiu, o tai kaip veikia tos išmaniosios programėlės tam kompiutery. Tada susimėto abu - ir studentas, ir dėstytojas, sako, ne mūsų kompetencija čia, nueik prie informatikos fakulteto, mes elektronikai. Nu ką, nueinam. Stovi toks dar vienas fainas studenčiokas ir aiškina dviems vaikinukams moksleiviams kažką apie stojamuosius balus, tai prisijungiam, pasiklausom, o tada jau atakuoju savo klausimais - ir apie išmaniąsias programėles, ir apie išmaniuosius langus, ir apie informatikos egzaminą (sakė, šiaip ne toks jau ir sunkus), ir kokia kalba jie mokosi programuoti (jokia, mokosi programavimo supratimo). Tuo metu dar priėjo ir informatikos fakulteto dėstytojas, stebisi, o, ir merginos domisi informatika. Šiaip nelabai, atsakau, bet įdomu dėl bendro išprusimo.

Tai ir kapojuosi. Klausiu, o tai kaip ateity vystysis technologijos? Dėstytojas pasakoja, kad galima dabar ir taip padaryti, kad prijungia kažkas laidą prie smegenų (smegenyse juk sklinda nerviniai impulsai), paleidžia elektromagnetinį (ar dar bala žino kokį) impulsą, suaktyvina tam tikrą smegenų dalį ir tada žmogus pajaučia kažkokią emociją - pyktį, liūdesį, džiugesį ar dar bet ką. Žodžiu, Avataras.

-Bet palaukit, palaukit,- purtau galvą aš. - O tai kiek moralu yra tai, jog dabar mums gali prijungti kažkokį laidą ir mes jusim kompiuterio sukeltas, o ne savo pačių emocijas?

Tie moksleiviai, besidomintys KTU, kikena iš mano klausimų, o aš toliau savo varau. Po kiek laiko vėl kažką apie moralę užklausiu, vėl jie draugiškai kikena, o man tai kas - smagu, bent kažką naujo sužinojau. Žodžiu, pats įdomiausias pusvalandis, ir gaila, kad taip greitai baigėsi.

Todėl vat ir norėčiau aš čia dar važiuoti ir važiuoti - ne tam, kad sužinočiau ką nors apie konkursinius balus, kuriuos galiu persiskaityti internete, bet dėl galimybės pabendrauti su studentais, pasiryžusiais suteikti ne sausą informaciją ir pasidalinti patirtimi. Jų mąstymas ir žinios, o ne universiteto suolų patogumas mane domina labiau.

Ir dar - išties keistas tas požiūris, jog į tokias parodas turi važiuoti tik abiturientai. Mhm, pats laikas rinktis, ką studijuoti, kai už pusės metų egzaminus reiks laikyti. Nesmerkiu nieko, puikiai suprantu, kaip sudėtinga apsispręsti dėl tos vienos pačios pačiausios profesijos, tačiau mane stebina, kaip kiti net ir jauni žmonės neigiamai žvelgia į bet kokius, dvyliktos klases dar nepasiekusius, žmones, sumaniusius atvykti ir bent kiek pasidomėti, kuo galėtų būti ateityje. Kaip po to su bendraklase diskutavom, kaip būtų šaunu, jei kas pradėtų bent kokį profesinį orientavimą nuo mažumės - jau pirmoje klasėje pakviestų tėvelius pasidalinti savo patirtimi, organizuotų karjeros dienas ir nuo septintos klasės važinėtų į tokias parodas, kaip “Studijos 2013″. Gal ir apsispręsti tada būtų kur kas lengviau.

Rodyk draugams

Ir 164 - ne riba

Turbūt vienas iš labiausiai savimeilę paglostančių dalykų yra žinojimas, kad patobulėjai. Kažkaip dažniausiai žmonės giria tave, kad o, gerai kažką darai, tačiau niekad negirdėjau, jog kas sakytų - o, tu kažką darai kur kas geriau. Na, gal ir būtų sakęs, jei būčiau lankiusi kokį baletą ir mokytoja pastebėtų mano didžiules pastangas ir tobulėjimą, bet kadangi šoku kaip dramblys, tai dėl pastangų manęs niekas negiria.

Todėl pasigiriu pati. Jei po kiek laiko nuo savųjų pastebėjimų pradedu sprogti, kaip norisi jais su kuo nors pasidalinti, o įsivaizduojami pokalbiai galvoje niekaip neįvyksta, tai pati savimi vis pasidžiaugiu kam. Dažniausiai tai mamai, jai turbūt vienai nuoširdžiai įdomu.

Suprantu visus kitus - man irgi nuoširdžiai nesvarbu, kaip anksčiau grojo ta grupė, kurios dainos čia vis klausau, ir kiek valandų ji prasikankino garažuose, įrašų studijose ir repeticijų salėse, kol galiausiai jos dainavimas pasiekė mane. Kaip įdomu, kiek iš tiesų pastangų reikalauja penkių minučių rezultatas. Nebūtinai - vien daina.

Aišku, ir pats rezultatas dažnai yra ėjimas. Pavyzdžiui, kad ir kokia daina - štai prasideda, parėkauja, įsivažiuoja, o, jau priedainis, posmelis, antrą kart priedainį jau trauki kartu, ė, pažiūrėkit, štai nusileido, tyliau, tyliau, ir vėl kyla! baubi kartu, dainuoji, dainuoji, oi, jau ramiau, o, jau pabaiga. Kulminacija, ir vėlgi - nebūtinai dainos, yra tik rezultatas. Rezultatas tai, ką tu palieki savo klausytojui, tačiau tam, kad pasiektum tą kalno viršūnę, į kurią užtempsi žiūrovą/klausytoją/skaitytoją, jam pačiam nė nepastebint, - tai irgi rezultato dalis. Vieno didelio rezultato, į kurį gali sukišti kiek tik nori pastangų - ne, branguti, pastangos niekam neįdomios. Tad dirbk.

Pavyzdžiui, kokiam mokytojui penktoje klasėje irgi visai nebūdavo įdomu, kad nepadarei jo pamokos namų darbų, mat vakar vakare grįžęs iš baleto pamokos matematikos kontroliniui ruošeisi. Jei reikės, tai nueik miegoti vėliau nei dešimtą, kaip tau įprasta, ir žinok, kad vėliau užmigt teks ir kokią ketvirtą.

Per darbą žmogus ir tobulėja. Darbo nereikia bijoti. Taip, tai sako derva, kuri indus gali išsiplauti kad ir po 3 dienų. Tačiau mano problema ir yra tokia, kad indų plovimo aš nemėgstu, tad atmetu jį kuo toliau nuo savęs, o prie to, ką mėgstu, galiu prasiknisti valandas. O po to ir džiaugiuos pati savimi, kad o, mama, dabar pasiklausyk, kad aš patobulėjau. Pati sau faina.

Pamenu, kažkada pastebėjau, kad pradėjau išmokti skaityti knygas. Anksčiau jas rydavau, ypač baisiai įdomias - tokiose slypinčius aplinkos aprašymus galima permesti akimis ir nė pats nebepastebi, kai šokčioji nuo dialogo iki dialogo. Ilgainiui išmokau įdomioje vietoje užsidengti ranka toliau sekančias pastraipas, nes žinau, kad kvailos akys pačios nuslinks žemyn žemyn, kad sužinotų, kas įvyko, neįsiskaitydamos į procesą. Juk aš noriu rezultato. Tačiau dabar retkarčiais net sustoju, perskaičius kokį įdomesnį palyginimą, ir dar pamąstau, kaip atmosferą sukuria tinkamai parinkti žodžiai.


Tai va, o dabar dar šiek tiek pasigirsiu - man patinka daryti prezentacijas. Ir jei kokioj penktoj klasėje power pointas jau buvo oho kiek čia daug animacijų, ilgainiui iš Wikipedijoj pacopypastintos informacijos sumetimo į skaidres ir kokio banalaus paveikslėlio suradimo, patobulėjau iki tam tikrų dalykų supratimo. Skaidres galiu daryti ne pusvalandį, o tris valandas. Todėl, kad man pačiai įdomu.

O dabar išvis krykštauju kaip kūdikis, gavęs naują žaisliuką. Išbandžiau prezi.com (ir kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? - norėčiau aš paklausti, tačiau pati suprantu, jog anksčiau tokių dalykų nė neieškojau). Spaudinėju ten, tobulinu ir šlifuoju, dar pažiūriu visokius filmukus apie vizualines metaforas ir kažkaip taip faina pasidaro. Todėl, kad jau suprantu, jog bet ko daryti negalima - nors ne, tiksliau, aš pati nebenoriu daryti bet ko.

Jeigu gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti. Coco Chanel.

Rodyk draugams

Pažadu būti faina

Šiaip niekados gyvenime nesusidarinėjau naujametinių pažadų sąrašo, o kadangi sakoma, jog visada turi daryti tai, ko nesi bandęs daryti, tai galvoju, gal ir padarysiu tai - pasirašysiu savo naujametinių pažadų sąrašą. Kadangi niekaip nesugalvojau 13 punktų ir negalėjau prisijungti prie colombo užvestos blog’o manijos, tai tebūnie mano sąrašas kiek trumpesnis ir tebūnie jis tik mano.

1. Bendraujant su žmogumi, dažniau kreiptis į jį vardu. Ne per dažnai, kad neužknisčiau, nuolatos kartodama: “Toma, gal galėtum paduoti man cukraus? Tai papasakok, kaip sekasi tau, Toma. Žinai, Toma, seniai nesimatėme. Ką nuveikei, Toma? Kaip tavo, Toma, draugai?” Tiesiog juk yra sakoma, kad kiekvienam žmogui labai malonus jo paties vardas, tai pasistengsiu pamaloninti šio pasaulio individus ir būti puiki pašnekovė. (chi chi chi, aš puiki pašnekovė)

2. Dažniau šypsotis - ir pažįstamiems, ir praeiviams gatvėje. Čia irgi galima priskirti prie siekio atrodyti maloniu žmogumi.

3. Knygų iššūkis.

4. Išmokti bent 30 eilėraščių mintinai. Kada nors, kai būsi sena raukšlėta hipė, mano anūkai mels savo mamos, kad tik nevažiuotų pas babūnę, nes ji į visus klausimus atsakinėja eilėmis. Oo, per savo gyvenimą būsiu išmokusi tiek eilėraščių, jog galėsiu net nebekalbėti - tiesiog išdeklamuosiu jausmus.

5. Kada nors vasarą, kai turėsiu daug laisvo laiko ir kai į Klaipėdą bus atplaukęs koks kruizinis laivas su čiauškančiais ispanais ar maloniais vokiečių pensininkais, reiks sėdėti terminale, valgyti koldūnus ir praeinantiems užsieniečiams su plačia šypsena įteikti kokį keksiuką, menkniekį ar dar kokią nesąmonę ir palinkėti geros kelionės - kad prisimintų vizitą Lietuvoje.

6. Šiaip kada nors vasarą pasėdėti terminale.

7. Peržiūrėti visus “Star Wars”, “LOTR” ir IMDb top 10.

8. Išsiųsti bent du atvirlaiškius per mėnesį posctrossinge. Nes dabar esu baisiai apsileidusi.

9. Kada nors iškepti pyragą ir nunešti į policiją/gaisrinę/dar-bet-kokią-įstaigą-besirūpinančią-mumis bei padėkoti jiems už jų darbą. Šiaip sau, taip ne į temą.

10. Ir dar aš noriu gražių skruostikaulių.

Daugiau konkrečių tikslų nesugalvoju. Galėčiau prirašyti visokių egzistencinių prasmių: būti laiminga, būti savimi, retkarčiais išmokti suvaldyti savo sarkazmą, neatrodyti pikta ir ciniška (tiesa, išvis ne į temą, bet čia prieš porą savaičių pirmą kartą net ne iš vieno žmogaus išgirdau, kad aš atrodau menininkė. hmm.), rašyti, rašyti į blog’ą (man visai patinka rašyti į blog’ą, jis retkarčiais gali patapti lyg kokiu lauko tualetu - galiu čia rašyti visokias nesąmones ir šūdus, nes kitur rašyti nesąmonių ir šūdų kaip ir nelabai galiu) ir dar galėčiau prisižadėti daug daug daug ko, bet susivaldysiu. Labai tai jau nekonkretu ir po mėnesio viską užmiršiu. O šitus 10 punktų, na, dar yra vilties kad įgyvendinsiu, ir jei nepamiršiu, gal kitais metais parašysiu, kaip sekėsi kankintinis.

O šiaip… ant tokio va lapelio, ant kurio čia va reikėjo parašyti savo pasižadėjimas, parašiau: “Noriu įgauti daugiau pasitikėjimo savimi”.

-Tipo dar yra kur plėstis?- numeta komentarą mano amigo.

Oi, yra, oi, dar yra.

Tai ką gi, mielieji, sveikinu jus su Naujaisiais metais ir linkiu, kad net nesudarę pažadų sąrašo, patirtumėte ką nors, kas bus kur kas vertingiau, įsimintiniau ir geriau už bet kokį tikslą, kokį tik galima sugalvoti.

Rodyk draugams

Metas pasikalbėti apie tai

Nu gerai, aš nelabai mėgstu šnekėti apie tokius dalykus, dažnai nukreipinėju temą arba meluoju, žodžiu, kaupiu visa tai kuo arčiau prie savęs ir kuo toliau nuo kitų, nes man tai atrodo ganėtinai asmeniška. Bet visada būna bet. Ir šis kartas ne išimtis. Aš dažniausiai tikrai nerėkiu pasauliui apie tokius dalykus, bet dabar būtent tai ir noriu padaryti - rėkti, rėkti, rėkti iki išsekimo, iki visiškos euforijos, ne, palaukit, man jau dabar euforija, skausminga euforija. Nu aaaa žodžiu, leiskit parėkaut.

Aš įsimylėjau.

Ir nežinau, kaip tai įmanoma, bet įsimylėjau tą patį žmogų jau trečią kartą.

Galbūt… galbūt niekados nė nebuvau nustojusi mylėti.

Ir aš jau trečią kartą pažiūrėjau “Crazy, Stupid Love”. Ir pati dabar esu tokia crazy, tokia stupid, tokia nusisvaigusi ir norinti rėkti visam pasauliui, net nenorint surasti kažkokių bendraminčių (na, gerai, gal šiek tiek norint), nes jei neišrėksiu, tai sprogsiu, sprogsiu, ne, aš jau susprogau, aš juk įsimylėjau (dievemano kaip fainai tokį žodį rašyti, įsimylėjau).

Bet kartu sprogsiu ir dėl kitų priežasčių… jaučiu, kad tuoj krisiu. Būsiu tokioj gilioj egzistencinėje krizėje, jei galima taip pavadinti, nors dabar tupiu suknistoj euforijoj, bet kaip jau sakiau, tokioj skausmingoj euforijoj, kad tas džiaugsmas užpildo visą mane, bet po akimirkos ima deginti supratus, kad… fuck, kad Ryan’as Gosling’as manęs net nepažįsta (norėjau parašyti, kad niekados nebus su manimi, bet leiskite ir man pasilikti bent šiek tiek naivių svajų).

Juk aš jį ir įsimylėjau.

Tokiais skaudžiais gyvenimo atvejais, čia iš filmų žinau, padeda ledai ir draugai. Kadangi nei vienų, nei kitų neturiu, tenka rašyti tokiai, kuri su manim valkiojos tik todėl, kad mano mama jai pirkdavo šokolado, ir dejuoti. Iš pradžių: “AAA Liz tokia fainulka!

Bet po Liz viskas ima ristis žemyn, žemyn, žemyn (Down, down, down. There was nothing else to do, so derva soon began talking again): “blemba kodėl aš žiūriu tokį filmą??? Aš irgi noriu Ryano Goslingo kaip savo vaikino :( ” ir “Gyvenimas toks skaudus kai neturi Ryano Goslingo” ir “Nu iš bėdos ir Jacobas sueitų” ir “O dieve aš myliu Emma Stone, bet aš ją nužudysiu” ir “Kodėl jis vaidina su ja, o ne su manimi? Aš irgi teatrą lankau, tipo veltui???” ir “Ryanas pasakė I love her. Nėra taip sunku įsivaizduoti save Emos vietoje” ir tiesiog pasilikusių “Aaa jis tooooks” arba dar aiškesnių “Ryanas Goslingas niekados neiššoktų iš mano mašinos. Tikriausiai todėl kad laikyčiau jį užrakintą rūsyje.

Ak, gyvenimas iš tiesų skaudus. O ypač, kai supranti, kad tikrai neturi jokių ledų, nes atskrieja atsakymas “Mane dziugina tavo skausmas” ………. “Baigiu įprasti prie tokio žmonių požiūrio

Tačiau, jei atvirai, kitų žmonių nuomonė man išties ne taip jau ir labai rūpi. Katie Holmes jaunystėje irgi negalvojo, kad ištekės už Tomo Cruiso, kaip plakato kabančio ant jos sienos, bet ištekėjo, cha. Žinoma, po to paliko, bet… tuo mes su Katie Holmes ir skiriamės - ji išsirinko kažkokį keistą scientologą, nuo kurio tik bėgt ir bėgt kuo toliau, na, o aš… aš įsimylėjau tobulą aktorių.

Tiesa, ji dar ir graži. Bet čia jau smulkmenos.

Aišku, šiek tiek sunku, kai supranti, kad tavo išrinktasis dar nėra, na, tavo. Bet dalykai keičiasi, žmonės keičiasi, o Lietuvos pajūris - Los Andželas… žinote, globaliame pasaulyje tai ne tiek jau ir daug reiškia. Pasaulyje 7 milijardai žmonių, atmetus kinus ir indus - tik kokie 5, o tarp tokios masės du asmenys tikrai gali atsitiktinai (ar su tikslu) sutikti vienas kitą ir… ir pamilti.

Gerai, o dabar gal eisiu pažiūrėti “Drive”.

Rodyk draugams