Kaip jau tikriausiai dauguma žinote, prieš keletą dienų pasirodė nauja “Saulėlydžio” sagos dalis, jau paskutinė, beje. Fanfaros, trimitai, fejeverkai nekentėjų pusėje ir daugybė vienkartinių nosinaičių tarp Team Edward ar Team Jacob pasiklydusioje kitoje.

Aš čia nerašysiu apie tai, kodėl “Saulėlydis” nusipelnė būti sudegintas viešumoje, kodėl visi jo nekenčia, kaip kažkas pasakojo, jog žodis “nuostabus” apibūdinant Edvardą buvo panaudotas penkis tūkstančius kartų - ne, tai šiek tiek neįdomu, ir patys tai turbūt žinote.

Ir nerašysiu apie tai, kokiais aktoriniais gabumais pasižymi “Saulėlydžio” herojus įkūnijančios žvaigždutės. Dar ir dėl to, jog daugumos jų nė nesu mačiusi jokiame kitame filme, tad kritikuoti taip labai jau lyg ir negaliu… (išskyrus Kristen Stewart - “Snieguolė ir medžiotojas” pagrindinė piktadarė kažkodėl milijoną kartų nustelbė pagrindinę heroję, vaidinusią dievemanokaiptragiškai)

Tačiau slėpti pagrindinės priežasties, kodėl nežiūrėsiu “Brėkštančios aušros”, neverta, ir taip ji aiški - taip, tai tragiškas filmas. Taip, aš nenoriu į jį panašių.

Bėda ta, jog išties visai smalsu akies krašteliu taip užmesti akį - na, nueisiu, pasijuoksiu, pabadysiu pirštais ir papurkštausiu, iki ko nusirito visuomenė, o po to dar pasijuoksiu ir vis bus smagiau. Kažkodėl dar smalsu pažiūrėti, nes žiūri tai daug kas, nors bemaž visi be išimties (bent jau dauguma) ir mušasi į krūtinę, sakydami, kad “Saulėlydžio” nemėgsta, ne. Gerai, aš irgi nemėgstu, todėl ir nežiūrėsiu ir mano nežiūrėjimas padarys bent kažką gero.

Nes aš, kaip vartotojas, turiu pasirinkimą ir tuo pasirinkimu tiesiogiai formuoju sau pasiūlą. Aš pasirenku nueiti į “Brėkštančią aušrą”, “Greiti ir įsiutę 6″ ar kokią buką romatinę komediją - ir mano 15 litų nukeliauja į Holivudo pramonę ir duoda jai žinią - ak, taip, kurkite daugiau tokių filmų, man patinka, daugiau daugiau daugiau! Ir jie kurs, nes tai neša pelną.

Sakysit, ai, čia tik 15 litų, nieko nepakeis, kai tokie filmai, kaip “Brėkštanti aušra” uždirba 700 milijonų. Tie 15 litų jiems šen ar ten, baisiai čia.

Nepostringaudama apie tai, jog jei pusė milijono taip sugalvotų neišleisti 15 litų, filmo kūrėjai netektų vaje, kiek daug pajamų, geriau pasakysiu paprastai - taip, tačiau tie 15 litų, sunkiai uždirbti, deja, bet dažniausiai dar mano tėvų prakaitu, mano pačios atžvilgiu bus išleisti veltui, neatneš man jokios naudos ir aš pati žinosiu, jog užkirtau kelią kažkokiam protingam filmui, užleisdama jį holivudo šūdprodukcijai.

Nes mano 15 litų gali ilgainiui padvigubėti, atsisakant dar kokio kvailo filmo, ir galiausiai nukeliauti į teatro kasą, į “Tamsos riterio sugrįžimą”, į “Scanoramą” ar į knygyną, išleidusį įdomią knygą. Mano 15 litų nukeliaus ten ir pasakys: ei, man patinka tai, ką darote, tęskite toliau!

Taip, tai, kad “Brėkštanti aušra” neteks kelių litų - jie to nepajus. Tačiau tai, jog tie pinigai nueis ten, iš kur sklinda kažkas naudingo - aš pati tai pajusiu. Todėl verčiau nepirkti “Žmonių” ir pataupyti “Verslo klasei” ar “National Geographic” - ir dėl to, jog taip, kaip vartotoja, parodysiu, kas man priimtiniau ir ką aš noriu matyti rinkoje, ir dėl savęs pačios.

Jei turėčiau daugybę pinigų, prisipirkčiau bilietų į teatrą daugiau, nei man reikia, ir galbūt nė nenueičiau, bet taip sugeneruočiau (puikus žodis, labai daug pasako, ypač apie generuojančią ekonomiką) pelną režisieriui, aktoriams, scenaristui ir visiems kitiems smulkiems krumpliaračiams, kuriems mano pinigų reikia kur kas labiau nei milijonieriams Kristen Stewart ar Robertui Pattinsonui.

Nes aš nesu tokia turtinga, kad pirkčiau mėšlą.

Patiko (0)

Rodyk draugams