Nuo durnumo lengvai nepasveikstama, tad aš nuo Eurovizijos visiškai irgi neišgijau.

Tad ir vėl, eilinį sykį, vakar vakare šventai sėdėjau arti televizoriaus ir kažkiek klausiausi mūsiško Eurovizijos finalo (pagerėjusios savijautos požymis - šiųmečių pusfinalių nemačiau).

Ir iš tiesų aš jaučiuosi ganėtinai nustebusi. Iš spaudos jau žinojau, kad dauguma senų, gerų (?) ir žinomų Eurovizijos veteranų (Ščiogoliavaitė, Pilvelytė ir kt.) šiais metais apsisprendė nedalyvauti. Tad nepatyrusio ir, kaip kad dažnai būna, net per daug nepatyrusio jaunimo ir taip didelė kasmetinė koncentracija turėjo dar labiau padidėti, konkurso lygį nuleisdama dar žemiau. Bet to nebuvo (ar bent jau finale nesimatė) - štai kuo aš ir stebiuosi. Dažnai net į atrankos finalą išrinkti pasirodymai būdavo tokie, kad juos pamačius, galvoje susiformuodavo “wtf kaip jis čia pateko?” tipo mintys. O šiais metais tokių kvailų minčių man nekilo. Priešingai - mūsiškis Eurovizijos atrankos finalas net kažkiek priminė pačią Euroviziją savo įvairumu, kvailomis, išsipusčiusiomis dainomis, pasirodymais, kurių vieta - visai ne Eurovizija, muzika, kuriai grojant, eini gerti arbatos ir pan.

Išsipusčiusios ir kai kurios - kažkiek kvailos dainos šių metų finale buvo Gretos Šmidt “The One” (ji rimtai tikisi patekti į pačią Euroviziją su antrais metais iš eilės kažkokia vienoda daina?… oi, atsiprašau, šiais metais jos dainoje buvo dubstepo, o tai tikriausiai labai daug ką keičia), Monikos Linkytės “Happy” (vien dainos tekstas “Let’s celebrate the happy days” jau pasako, kad laukia trys minutės tipinės eurovizinės selebričių selebrait), Simonos Milinytės “One of a Kind” (ji kažkokia…per plona. Be to, jos akys per baisios) ir Vig Roses “Come Back Home” (aš per tokią dainą eičiau… gerti arbatos).

Tiesa, iš visų viršuje išvardintų atlikėjų norėčiau išskirtinai išskirti Simoną Milinytę. Kai vedėjai finale ėmė iš jos interviu, kiekvienas sakinys baigdavosi idiotišku juoku xaxaxaxaxaaa. Kadangi jai, berods, 16 ir, berods, ji dar eina į mokyklą, tai taip ir įsivaizduoju šaunų jos pokalbį su bendraklasiais:
-Simona, padarei matieką?
-Ne, xaxaxaxaxaa.
-O anglų trečio a supratai?
-Aha, xaxaxaxaxaa.
-Tai gal gali duoti nusirašyti?
-Ne, xaxaxaxaxaxa.

SPYRIS Į GALVĄ ir idiotiškas juokas nutyla.

Baltaodis su juodaodžio balsu - štai toks skambus epitetas buvo pasigautas kiekvieno portaliūkščio ir laikraštėlio ir jau buvo bepradedąs lįsti per gerklę, nes, rodos, nieko kito apie Beissoul nėra įmanoma pasakyti. Beissoul gal kaip Alina Orlova - vieniems jos balsas dieviškas, kitiems per gerklę lenda. Alinos balsas man patinka, na, o po trisdešimto išgirsto Beissoul eurovizinės dainos klausimo why, ta intonacija pradėjo rėžti ausį ir priminti tiesiog kva.

Na, o realiausi, nors ir tai iš tiesų ganėtinai nerealūs konkurentai laimėtojui Donatui Montvydui buvo DAR, atlikę “Home”. Matos, kad vaikinai laaaabai į Euroviziją nori. Net judesiukus susiderinę… ir eurovizinę dainelę pasirašę. Ir nors dainelę nebloga, bet judesiukai man patiko labiau.

Ir, žinoma, laimetojas. Donny Montell. Jei man iš tiesų labai rūpėtų Eurovizija, tikriausiai verkčiau kruvinom ašaraom, nes visais metais, kai Donatui nepasisekdavo, jo dainos, mano nuomone, būdavo kur kas geresnės už dabartinę. Šiųmetė tai tokia… na, tokia. Tiesiog - tokia. Aš net nelabai žinau ką apie ją pasakyti, dievaži. Po penkto karto jos perklausymo jos trankesnė dalis pasirodė visai faina, bet juk penkių kartų Eurovizijoje niekas neduoda.

Gal galim atsukti laiką ir kaip nors apkeisti praėjusių metų Donato dainą su dabartine?…

Eurovizijoje Lietuvai šiais metais ir vėl, taip kaip visada? Tikriausiai, nors norėčiau eilinį sykį klysti.

Iki.

Patiko (0)

Rodyk draugams