Kažkada, o iš tiesų - dar visai neseniai, vos prieš gerus metus, nors, tiesą pasakius, atrodo, kad tai buvo nežmoniškai seniai, - kažkada aš labai tikėjau pomirtiniu gyvenimu ar tai kažkuo kitu ir turėjau šiek tiek liguistą potraukį sužinoti, kas gi įvyks po mano mirties. Niekados jos nebijojau, ne, bijojau tik senatvės, kuri mane baugina iki šiol.

Gal kam pasirodys, kad kažkaip liūdnai pradėjau, bet šiame įraše išties nėra nieko liūdno.

Aš tik norėjau pasakyti, jog, man rodos, kuo toliau, tuo labiau pradedu nebetikėti nei Dievu, nei pomirtiniu gyvenimu.

Anksčiau tikėjau, po to buvau pasimetusi, o dabar…na, nemeluosiu, išties dar ir dabar esu pasimetusi. Nesu filosofė ir niekados nemąstysiu taip, kaip kad norėčiau diskutuoti svarbiausiais gyvenimo, religijos klausimais, bet kai retkarčiais pabandau suvokti, kodėl viskas susikūrė, kodėl štai dabar aš sėdžiu ir rašau, ir kodėl egzistuoja žmonės, tikriausiai mane apima šioka tokia egzistencinė baimė ir aš visai nelogiškai nusprendžiu, jog viskas turi turėti Priežastį. O kartais priešingai - į galvą šauna suvokimas, jog viskas - tik atsitiktinumas. Visas susikūrimas - tiek visatos, tiek Žemės, tiek žmogaus evoliucija iki dabartinio homo sapiens, man atrodo atsitiktinumų virtinė. Retkarčiais tokie apmąstymai baigiasi eiliniu nesupratimu ir niekaip nepagrįsta išvada, jog atsitiktinimų tiesiog elementariai per daug, tad kažkas vis dėlto turėjo įsikišti. Bet retkarčiais taip ir pasilieku prie viskas-įvyko-šiaip-sau teorijos.

Tikriausiai didžiausia klaida, kurią aš darau, - tai bandymas suvokti tikėjimą protu. Galbūt man nereikėtų kelti tokių klausimų, galbūt turėčiau tiesiog tikėti ir atsiduoti į Dievo rankas, bet manau, jog aš tiesiog taip negaliu. Tikėjimas yra labai sunkus kelias, kuriuo reikia tvirtai nuspręsti eiti, o mane per daug vilioja visai nekatalikiškas gyvenimas ir esu per didelė tinginė. Be to, ne visai matau prasmės elgtis taip, kaip lyg ir turėčiau elgtis. Kaip galiu eiti tikėjimo keliu, kai nežinau jo pradžios, nes akis bado tai, kad nėra jokio pamatinio akmens šiam keliui?

Bet čia ir vėl, eilinį sykį nuklydau. Išties aš juk tiesiog norėjau pasakyti, jog kartais mane aplanko suvokimas, jog po mirties nebus nieko. Mano kūnas supus, išsiskaidys į atomus, jie išsiblaškys, o aš pati… manęs tiesiog nebebus. Po mirties nebus nieko.

Aišku, kyla klausimas, tai kur, po galais, pasidės mano sąmonė. Nežinau, galbūt ji mirs tą pačią akimirką, kaip ir smegenys, ir galbūt dėl to nieko ir nebus.

Kai mintiju tokias nihilistiškas mintis, manyje kažkodėl nelieka baimės ar graužaties dėl nepadarytų dalykų - priešingai, nei vadovaujantis logika turėtų būti, lieka tik… hmm, galbūt ramybė? Tai šiek tiek keistoka, nes ramybę žmonės randa Dieve, medituodami, tobulėdami dvasiškai ir kažkuo sekdami.

Tik nežinia kuo. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog jeigu gyvenimas ir turi prasmę, jeigu kažkas po mirties vis dėlto bus, tai ta paslaptinga plotmė yra tokia, kokios mes dar nežinome. Kokios žmogaus smegenys nesugalvoja ir apie kurią neparašyta nė viena pasaulio knyga, apie kurią nešnekėta ir niekados nediskutuota, nes ji tiesiog - nesuprantama ir nepažįstama iki pat mirties.

Kažkodėl žmonės galvoja, jog mirtis - labai liūdnas dalykas, bet juk tai - tik natūrali žmogaus egzistencijos dalis, nes jei kažkas turi pradžią ir kažkas vystosi, tai bus ir pabaiga. Tik žmonės vis tiek liūdi ir bijo mirties. O tai ir vėl iškelia klausimą, kodėl mes esame tokie, kodėl mes turime jausmus ir kodėl mes bijome numirti.

Per daug klausimų, per mažai atsakymų, bet klausti niekados nenusibos. Ir aš pilnai tikiu, jog jau ne vienas žmogeliukas taip sėdėjo ir nesupratęs klausė, visai kaip aš dabar. Ir atsakymų negirdėjo ir neturėjo. O jūs ar turite?

Iki.

Patiko (0)

Rodyk draugams