Pradėjau pastebėti ganėtinai pastebimą gyvenimo reiškinį - savęs nusivertinimą. Tam tikrą per didelį savęs nusivertinimą.

Būtų galima ginčytis su manimi ir rodyti į žurnalų viršelius, iš kurių rėmų virstančios panos bei kurių puslapiuose baltadančiai pripumpuoti vaikinukai ir penkiasdešimtmetės moteriškės, virstančios dar labiau nei tos panos, tik ir rėkia, jog pasitikėjimas savimi mūsų visuomenėje - pats pats pats svarbiausias dalykas ir be jo - net blogiau nei be drabužių, nes juk jei būsi be drabužių - tai jau reikš tam tikrą pasitikėjimą savo jėgomis, savaime aišku.

Pasitikėjimas savimi kartais maišomas su naglumu, o aš visada maniau ir manysiu, jog savo pasitikėjimą per daug demonstruojantys asmenys yra kaip tik labiausiai kompleksuoti ir nepasitikintys savimi.

Ir vis dėlto - dar manau, jog geriau (kad ir ką, po velniais, tas sąlyginis geriau-blogiau iš tiesų reikštų) jau save išsikelti aukščiau nei nusižeminti. Nes naglam žmogui, užsigrobiančiam geriausias galimybes ir vietas, gyventi kur kas lengviau nei vargšui, galvą nuleidusiam bėdžiui, iš kurio visą gyvenimą taip ir vogs (laiką, pinigus, džiaugsmą - visai nesvarbu ką) draugai, “Maxima”, sutuoktinis, vaikai ir visas pasaulis. Velniop santūrumą ir kitas susilaikymo vertybes - šis gyvenimas dar ne Skaistykla, o durniem žmonėm gyventi lengviau.

Nežinau, galbūt dėl iššaukiančių viršelių ir ore tiesiog taip sklandančio, kad net matomo įsivaizduojamo pasitikėjimo savimi, žmogui dažnai iššaukiama kitokia reakcija - nusivertinimas, kompleksavimas, nepilnavertiškumas ir trampampam - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, nebent sinonimų lavina apipilsi kompleksuotajį asmenį ir jo diagnozę.

Ir aš tikiu, jog kiekvienas asmuo yra kompleksuotas ir sutraumuotas, tik ilgainiui sužalotą sielą išmokstame slėpti po kvailais žaidimais, veidų mainymais ir tiesiog - užsiaugintu svetimkūniu savimi.

Ir dėl to aš niekaip nesuprantu, kodėl, gyvenant tokiais laikais, tiek mažai žmonių iš tiesų domisi ar ką nors supranta apie psichologiją. Na, taip, buka literatūra iš serijos “Pasąmonės galių poveikis Tau ir Tavo gyvenimui” ir skiltys “Psichologija” delfiuose ir alfose tampa vis populiaresnės, bet dievaži, visa tai kvaila kvaila kvaila ir patarimai ar apklausos “Ar gerai sutariate su savimi?” juk iš tiesų nieko neatskleidžia apie beprotiškai gilų ir pasąmoningą žmogaus mąstymą.

Aš nežinau, kaip kiti žmonės sugeba išgyventi ir susitvarkyti su problemomis, kai net nesupranta iš kur jos kyla. Aš nežinau, galbūt esu kitoks žmogus, bet man patinka priežastys, pasekmės ir iš tiesų aiškus (blankiai aiškus), bet būtinas suprasti ryšys tarp jų. Mane tuo šiek tiek ir piktindavo kokia fizika, jog kiti jos dėsniai, kurių dar niekas nepaaiškino, taip ir pasilieka nepaaiškinti - tik iškalk mintinai, o kodėl taip vyksta - cho, jau ne tavo reikalas, mielas mokiny (dažnai ne mokinio reikalas tai, ką jis mokosi). Na, ir apskritai, mane tiesiog piktindavo pati fizika.

Jei būčiau švietimo ministrė, į mokyklinę programą būtinai įtraukčiau psichologijos pamokas. Supaprastintas versijas, kaip kad fizika, chemija, istorija ir biologija anksčiau besivadinusias tiesiog vaikišku, bet beprotiškai teisingu “pasaulio pažinimo” vardu, jau nuo 1-os klasės turėtų dėstyti visi mokytojai mažiems pabiručiams ir aiškinti bendravimo, santykių bei savo pačio supratimo tiesas. Ir tokios pamokos būtų svarbesnės net už pasaulio pažinimą - tai juk savęs pažinimas, o nepažinęs savęs, nepažinsi ir pasaulio.

Ir tada tikiu, tikrai tikiu, jog patys mes ir pasaulis būtų kur kas gražesnis ir nuostabesnis ir mums gyventi jame būtų smagiau ir geriau!

Žinau, skamba popmastiškai, kvailai ir vaikiškai - taip ir yra. Tokia kalba tiktų penktos klasės rašinėlių konkursui, kuriame būtinas reikalavimas išdėstyti tai, jog jei būtum karalius, namų elfai už visus mokinius darytų namų darbus.

Ne, namų darbų elfai nepasidaro ir net jie patys nepasidaro (deja deja), tad ir psichologijos niekas į galvą neįkiš, nors iš tiesų jos mokymas mokykloje būtų privalumas. Tik bėda ta, jog mokiniai į ją žiūrėtų kaip į dailę ar muziką - na, kam tokių nesąmonių, kam man jų prireiks????…

…gal kad būtum žmogus?

O psichologija, mano manymu, ir yra ne kas kita, o mokslas apie žmogų. O žmogus ir visi žmonės, ir vėl - mano manymu, yra nuostabūs, o tai suprasti ir žinoti kodėl jie tokie, mokėti juos pažinti ir pagal smulkias detales ar menkas užuominas sudėlioti asmens charakterį - tai jau menas, o menas juk gelbsti pasaulį.

Žinot, man parašyti apie nepilnavertiškumą ir po to taip nukrypti nuo temos, dėstant mintis apie psichologiją, įkvėpė šis pamatytas video. Palieku jus su juo ir linkiu gyventi taip, lyg niekas nematytų:

Iki.

Patiko (0)

Rodyk draugams