Kuo daugiau aš suprantu apie tam tikrus dalykus, tuo labiau aš suprantu, kad nieko nesuprantu apie tuos tam tikrus dalykus. Taip jau ir esti - kai imi iš tiesų gilintis, supranti, kad visos gilybės yra pernelyg gilios, kad būtų kada nors išnardytos vieno žmogaus gyvenimo, tad belieka tenkintis tuo, ką gali gauti, nors ir koks metro gilumas iš tos visos didžios šviesmečio gilybės tai bebūtų.

Arba gali pasirinkti kitokią išeitį - išvis į nieką nesigilinti arba tiesiog nesigilinti į tam tikras sritis, kad retkarčiais netyčia nesuprastum, jog visai tu nieko ir neišmanai jose. Taip, norint apsidrausti nuo tokio nemalonaus jausmo, kaipo supratimas, jog nesi gilus it Ramusis vandenynas, o ir ramus nesi it Gilusis vandenynas, taip, norint išvengti tokios gilybės nemalonybės, tereikia į nieką nesigilinti ir toliau skelbti savo tiesas, puikiai žinant, kad tai jos, tik jos yra teisingos, nes nieko daugiau ir nežinai.

Šią taktiką puikiai pritaiko mūsiška liaudis, apsireiškianti įvairių žinių portalų komentaruose.

Tai labai puiki strategija diskusijose - na, taip, mes visi žinome, jog su kai kuriais žmonėmis ginčytis diskutuoti yra lygiai taip pat beprasmiška kaip žaisti šachmatais su balandžiu - jis vis viena išdaužys visus tavo pėstininkus ir kitas figūrėles, apšiks lentą ir nusileis triumfuodamas. Taip, mes tai žinome, tačiau tiesa yra tokia - nors balandis ir nelaimėjo, negali sakyti, kad jis partiją ir pralaimėjo, na, juk mato gi visai nebuvo. Tas pats ir su racionalia, kiek tik tai įmanoma mąstant neracionaliu žmogišuk protu, diskusija - jei aiškiniesi su tokiu balandžio tipo žmogumi, gali vaidinti esąs protingesnis už jį ir tiesiog šaltai ignoruoti jo skeryčiojimąsi, tačiau vėlgi - tavo tylą jis palaikys savuoju laimėjimu, ir pergalės deivės Nikės sportbačių gamintojos neapdovanos nė vieno iš jūsų, nors ir davei durniui kelią, o durnius nurūko su nauju motociklu į tolį. Kartais tik reikia saugotis, kad tai nebūtų tavo motociklas.

Tačiau aš čia labai svaičioju, o kol aš taip svaičioju ir pučiu virtualius žodžių burbulus į orą, pasaulyje vis daugėja balandžių, nes kuo daugiau oro, tuo daugiau vietos balandžiams skraidyti. O kartu ir vargšams vanagams, plėšrioms kanarėlėms ir šauniems pingvinams, kurie yra šaunūs vien dėlto, jog visada dėvi smokingą, o dauguma vyrų su smokingu yra džentelmenai, tačiau, deja, ne visi - aš tai žinau, aš žiūrėjau “Didįjį Getsbį” ir viską mačiau.

Dar aš vakar pirmą kartą pažiūrėjau “Bado žaidynes” ir šiuo metu jaučiuosi nebe tokia atsilikusi nuo išorinio pasaulio, taigi vakar buvo tikra manoji triumfo diena, ypač dar ir dėl to, jog prieš pažiūrėjimą, tą knygą netgi spėjau perskaityti, reiškia, esu visiškai neatsilikusi bent jau šiuolaikine knygine prasme. Jei taip ir toliau, tuojau čiupsiu penkiasdešimtį pilkų atspalvių ir džiaugsiuos, o džiaugsiuos, o, O.

Čia, žinot, dabar kažkodėl prisiminiau, kad feisbuko platybėse kažkur mačiau, jog vienas jūtūbėj patalpintas “Humoro klubo” pasirodymas buvo pavadintas intelektualiu humoru apie bybių čiulpimą, tačiau aš tai nežinau, humoras apie bybių čiulpimą iš vienos ar iš kitos pusės man neatrodo labai intelektualus. Nors ką gali žinoti, Sasha Grey galbūt iš tiesų baigė Oksfordą, kuriame laisvalaikiu dėsto Hugh Hefner. Ir pažymius studentėms jis rašo už teisingas anglų literatūros žinias, o ne ką kitą.

Įdomu, jei dėdė Hefneris mokėtų lietuviškai, kiek balų gaučiau už šį filosofinį traktatą?…

Patiko (0)

Rodyk draugams