Kadangi pastarąsias keturias dienas formaliai sergu (išversiu į žmonių kalbą - sirgimas reiškia tą būseną, kai turi menką slogą, neišlipi iš pižamos pusę dienos, turi temperatūros, apytiksliai 0,1 laipsniu didesnės nei ji turėtų būti sveikam žmogui, na, ir viskas, daugiau nieko. Nėra jokio kaulų laužymo, drebulio ar noro gulėti lovoje), tai keturias dienas niekur nekišu nosies iš namų, ir tai tampa vis sunkesniu išbandymu man. Socializuojuosi tik per žinutes arba kas penkiolika minučių patikrinu bemaž visus man žinomus socialinius tinklus, blog’us ir apskritai tinklalapius - nope, nieko naujo, einu egzistuoti toliau.

Baisiausia yra tai, kad nors ir galėčiau padaryti daugybę dalykų, na, pradedant tapyba (nors nemoku tapyti), knygų skaitymu (na, skaityti moku), ir baigiant tvarkymusi (šitą moku, bet man nesiseka), nedarau nieko. Tiesa, vakar bandžiau išsikepti blynų - deja, mano entuziazmas išblėso tą pačią akimirką, kai pamačiau, jog nebėra pieno. O aš tikrai nekepčiau blynų be pieno, na, aš juk nemoku iškepti blynų be pieno! Oi, palaukit, aš nemoku kepti blynų ir su pienu. Aš išvis nemoku kepti blynų.

Man atrodo, kad pastarosiomis dienomis peržengiau didžiausią kimarinimo stadiją. Atsimušiau į apgailėtinumo dugną, todėl neverta stebėtis, kad vakar atradau štai tokią sielos draugę:

Tokį nuostabų video tuoj pat turėjau pridėti prie savo bookmark’ų. Mano bookmarkai - tai lyg atskiras rankraštis, atskleidžiantis tiek daug apie mane, kad net baisu. Pavyzdžiui, kaip aš pasižymiu daugybę įdomių dalykų su intencija o kada nors paskaitysiu/pažiūrėsiu/panaudosiu. Ir taip, niekados to nepadarau, tad ir pasilieku su šimtu naudingu nuorodų, kurios taip ir liks pleventi kažkur internetinėje erdvėje, laukdamos mano švelnaus pelytės paspaudimo.

Aš vis dar naiviai viliuosi, kad kada nors perskaitysiu šį straipsnį, nukeliausiu bala žino kur (oi, palaukit, per vėlu), pažiūrėsiu tokią paskaitą, ar kas čia yra , išsikirpsiu Viktorą na, ir dar padarysiu daugybę dalykų.

Viliuosi, kad kada nors gyvenime man prireiks Vladimiro Romanovo interviu.

Arba turiu viltį, jog man taip niekados nebus:

Ir dar žinau, ką kviesiu į savo vestuves ir kas jose šoks.

Ką tik žiūrinėjau, ką dar gero esu išsisaugojusi, taigi va, radau - o dieve kas yra čia:

Tokiomis akimirkomis ir suprantu, kodėl neturiu draugų. Todėl.

O šį ypatingai prasmingą įrašą baigiu palinkėjimu niekados nemeluoti ir nesirgti. Arba, jei žinote, jog jums teks praleisti kokias dvi valandas lauke, ar bent jau ypatingai šaltoje vietoje, nedarykite tokios klaidos kaip aš, ir neavėkite rudeninių batų. Patikėkite manimi, tiesiog neavėkite.

Patiko (0)

Rodyk draugams