Kadangi prisižadėjau sau šiandieną ką nors parašyti į blog’ą, tai va ir rašau. Pažadus tesėti juk reikia.

O užvis labiausiai dabar norėčiau parašyti apie šį nuostabų orą - o taip, šnekėti apie orą banalu, tačiau niekas nesakė, jog banalu apie jį rašyti. Tokie pavasario vakarai - mano mylimiausias metų laikas. Kai jau šilta ir gaivu, bet ne per šilta - na, juk žinai tą baisią alinančią kaitrą; kai jau jauti artėjančią vasarą ir kartu - tuoj tuoj pasibaigsiančius darbus; kai saulė nusiridena į naktį tik vėlai vakare, ir dar temsta taip iš lėto, jog debesys dar būna tamsesni už dangų ir už namų langus - niekas nedega šviesų, nes, rodos, nieko ir nėra namie, ir aš norėčiau namuose nebūti, o bent šiek tiek pakvėpuoti ta tylia gaiva - juk žinai, dangus gaivus, o žemė dar šalta, bet tuoj įšils. Pavasario vakarais man labiausiai ir patinka tas tuoj - jau tuoj žaliuos ir sprogs, bet dar tik sirpsta, jau tuoj skaičiuosi rausvus saulės spindulių atspaudus ant nosies, bet dar tik balta ir retkarčiais sloga, jau tuoj nesinorės vakare sugrįžti namo, nes naktys rodysis svaiginančiai ilgos ir kalbios, bet dabar vis dar norisi. Dar bent šiek tiek.

Va taip va.

Bet grįžkim prie buities. Galvoju, kokį filmą pažiūrėti - juk savaitgalį reikia susigadinti visą rėžimą ir užmigti pirmą nakties. Anksčiausiai. Štai, praėjusią savaitę žiūrėjau “Optimisto istoriją“. Nu gražu, ką, gražu juk.

O, ką tik užmačiau, kad per TV3 rodo “Neliečiamieji”, tačiau tokia štai ir bėda - rodo per TV3, o aš turbūt jau atpratau žiūrėti filmus per televizorių - fu, reklamos, yaaargh, aš piratė, ir tai baisu, nes nuostabūs filmai, kurie yra tiesiog nuostabūs, negauna mano pinigų, nors jie ir yra nuostabūs. Tačiau ką man padaryti, kad šiuo metu Forum Cinemas geriausias rodomas yra turbūt tik “Geležinis žmogus”, aš net patikrinau jų internetinį puslapį - iš tiesų nieko gero, visai nieko gero.

O štai dabar aš noriu parašyti apie batų kaukšėjimą, tačiau nežinau, ką apie tai rašyti - kulnai daužos į grindinį, kaukšt kaukšt, kaip subtilu, kodėl jie kaukši, plaktukus daužo vyrai, o moterys turi kulniukus.

Šiandien galvojau keistenybes apie save. Supratau, kad elgiuosi kaip vaikas su žmonėmis, kuriuos prisijaukinu. Vaikai kandžioja savo žaislus, tamposi ir tampo juos, apglėbia ir nepaleidžia, o aš darau visai tą patį - kandžioju, apkabinu, spaudžiu, liečiu, plekšnoju savo draugus, kaip gaila, ne pliušinius žaislus, galbūt jiems būtų mažiau nepatogu.

Man merkias akys, ir aš dar norėčiau parašyti apie tai, kaip merkias akys, tačiau kokia prasmė rašyti apie švino blakstienas ar švelnius vokus, kai viskas yra tik norėjimas miego, ir nieko daugiau.

Einu į virtuvę arbatos. Labanakt tam, kas jau miega.

Patiko (0)

Rodyk draugams