Aš šiaip esu labai naivus žmogus - tikiu, kad kiekvienas žmogus labiau geras nei blogas ir kitom panašiom nesąmonėm, bet retkarčiais taip jau nutinka, kad mano naivumo prizmė sudūžta ir aš turiu pažvelgti į žiaurų pasaulį šiek tiek kitokiom akim, kurių nesaugo Ray-Ban akiniai. Šiandieną taip pagalvojau ir supratau, kad jau keletas įvykių mano gyvenime taip susidėjo, jog turiu prisimerkus nuo skausmo stebėti baisų žmonių vertinamą materialumą.

Aš irgi šiek tiek materialistė turbūt - jei Vilhelmas Petranovičius už 30 naujų tušinukų pasiūlytų parašyti odę apie Vilhelmą Didijį Petranovičių, verčiau pasirinkčiau Ozą Puikųjį Gedvilaitį, kuris už tokią pačią odę duos planšetinį kompiuterį. (tiesa, jei kas su Kalėdom sugalvojo man tokį padovanoti - kontaktuokit, duosiu adresą, kur siųsti ;) ) Aš mėgstu daiktus. Gražius daiktus. Bėda ta, jog nemėgstu tvarkytis, tad gražūs daiktai ilgainiui labai apdulkėja.

Tačiau nepasakyčiau, kad labai mėgstu pinigus (pasitaisiau nuo to karto, kai rašiau, kad jie man patinka - ne, dabar suprantu, jog mane žavi pinigų idėja ir už juos gaunamos galimybės, tačiau patys pinigai - ai, ne). Man jų reikia tiek, kad galėčiau pirkti gražius daiktus, eiti į gražias vietas ar gerti kavą iš kartoninio puodelio, kaip tikra hipsterė, žinot, juk vis tiek pakimarint maxe su swag chebryte zajabys yra, nu yolo krč.

Bet šnekant normalių žmonių kalba - pinigai man patys nėra kaipo vertybė. Jie tiesiog popieriukai, baisiai čia tie popieriukai svarbūs, pff.

Čia perfrazuosiu tokį labai įdomu apturėtą pokalbį, išmesdama jums visai nereikalingas mano gyvenimo smulkmenas:

Labai faina aš:
nu
:D
tai mes fainiausi
(nereikalingos smulkmenos) nu o spėk kas gaus pelną??
:DD

18:43
Nu šiaip toks žmogus:
ble visi

18:44
Labai faina aš:
ble, kas įdės daugiausiai darbo, tas daugiausiai gaus, muhahahaha
nu aišku, ne vien algose esmė

18:45
Nu šiaip toks žmogus:
vien tame esmė :DD

18:45
Labai faina aš:
ot koks požiūris
o kaip patirtis, a?
kažko darymas, naujo išbandymas, akiračio praplėtimas, blablabla???

18:47
Nu šiaip toks žmogus:
nu gerai….
jei nenori pinigų, tai aš pasiimsiu
tau duosiu patirtį
:D

Atrašau aš jam - “oke”.

Ok, nu šiaip toks žmogau, ok, maudykis savo piniguose, ok, vartykis tarp jų, šniaukšk kokainą arba susikišk šiknon, ok, gali net bandyti mėtyti ant bomžų prie maximos ar sudeginti ir stebėti, kaip įsiliepsnoja, ok, turėkis savo pinigus.

O aš turėsiu patirtį.

Nes su patirtimi aš galėsiu pasiekti kažką daugiau nei tu su savo pinigais.

Pvz nr. 2: galėčiau iki užsimušimo ginčytis su tokiu kitu šiaip žmogumi, kuris turbūt visą gyvenimą įsikalęs, jog dirbs tokį darbą, kur galės užkalti daug pinigų.

O kaip, žmogau, tavo ambicijos ir norai? Kur tavo talentai ir galimybės juos išnaudoti? Kur tavo siekiai, svajonės ir idealai? Kur jaunatviškas maksimalizmas, kai užsibrėži tikslą ir, rodos, žūtbūt turi jį pasiekti? Kur tavo pozicija? Kur tu pats?…

Aš suprantu, kad su tokiais klausimais po to žmonės ir klausinėja McDonald’e - oh, WHY do you want fries with that?, bet man kažkodėl kur kas smagiau (tiesa, ir sunku, nes žinai, jog norėčiau paplekšnoti per petį ir pasakyti - na, nieko neišeis, ne tau tai, deja, ne tau…) stebėti žmogų, kuris gyvena savo ateities fantazijose ir nelabai supranta, ką iš tiesų reiktų daryti, norint jas pasiekti. Jis bent jau turi tų fantazijų, priešingai nei tu, o-žmogau-kuris-dirbs-darbą-kuriame-bus-daug-pinigų. Žmogus profesiją jau prieš šimtą metų turbūt išsirinkęs, galiu net atspėti jo kriterijus: a) kad būtų daug pinigų; b) kad būčiau gerbiamas; c) na, kad būtų daug pinigų.

Ir šiaip pastebėjimas - ganėtinai silpnokas jis žmogus, turėčiau pasakyti. Gal tai rišasi su jo neįtikėtinu noru gauti kuo daugiau pinigų?

O gal tai tiesiog rišasi su jo tėvais, kurie įskiepijo tokias įdomias, tačiau turbūt visai naudingas vertybes? Mano tėvai tai durni buvo, neaiškino, kad pinigai - svarbiausi, tai va ir gyvenu savo naivumo svajonių pasauly, šniurkšt, šniurkšt.

Nes čia, o, pamenu net datą - praėjusį penktadienį, lapkričio 23-ą dieną, girdėjau tokį įdomų mažąjį filosofą ir pagalvojau - dievaži, jam turbūt kas į smegenis implantavo tokias gilias mintis, koks suaugėlis išprotėjęs profesorius, nes kad toks mažas ir šitaip galvotų - na, čia jau būtų koks stebuklas.

O buvo taip - einu aš sau iš tuštybių mugės, oi, t.y. Akropolio (prašau nesmerkti, pirkau bilietus į kiną), einu ir girdžiu kaip koks 10-metis, na, gal net 8-metis, aiškina vyresnei moteriškei - gal mamai, gal tetai, bet turbūt mamai:

-O svarbiausia tai yra pinigai. Taip, pinigai. Labiausiai tai norėčiau jų, nes be pinigų nieko nebus, svarbiausia - pinigai. Nu dar ir sveikata, bet vis tiek svarbiausi - pinigai.

Ir staiga mane lyg žaibas nutrenkė - dievemanošventojimarijairvisišventieji ir ką aš sau anksčiau galvojau, juk iš tiesų - gyvenime iš tiesų svarbiausi yra…

…vargšai vaikai, kurių protą taip iškruša.

Baisu, kai pagalvoji, jog 9-metis, o ne koks gyvenimu nusivylęs ir Airijon besiveržiantis dėdė, taip galvoja - kad pinigai svarbiausia, pinigai, pinigai bliamba! Juk tokio amžiaus pyplys turėtų važinėti mašinytėm ir norėti būti vairuotoju, astronautu ar supermenu - visai nekreipdamas dėmesio į tai, jog supermenas pasislėpia už savo akinių (turbūt Ray Banų) ir, kai negelbėja pasaulio, tūno biure, ir turbūt ne ką ir teuždirba.

O gal taip kaip tik ir geriau - nesismulkins žmogus su visokiais ten jausmais ir kitokiom nesąmonėm, neapsiverks kokią naktį dėl to, kaip beveidžiai biurokratai žudo jo svajones, išvis negalvos apie save, kaip asmenybę, ir gal taip bus geriau - jis gyvens lengvai, nes vienintelis svarmuo, prislėgiantis jį taip, jog niekas kitas į smegeninę nė tilpti nebeįtilps - o, vienintelis svarmuo bus pinigų troškimas.

Tad to ir palinkėsiu jums, gražuoliai, - gyvenkit lengvai, nes yolo swag.

Patiko (0)

Rodyk draugams