Jei jūs, mielieji, turite snukiaknygę, o aš manau, kad ją turite, ir jei jūs, mielieji, savo snukiaknygės drauguose turite jaunų žmonių, arba - jei jūs pats esate jaunas žmogus, tikriausiai nesunkiai pastebėjote kokie būsenų atnaujinimai vyrauja jaunimo tarpe. Kokie idiotiški būsenos atnaujinimai.

Na, jei maždaug įsivaizduojate apie ką aš šneku, norėčiau dar šiek tiek patikslinti - omenyje turiu ne “aš einu valgyti” tipo atnaujinimus ir ne “buvau mieste, 300 naujų nuotraukų“, bet maždaug tokius dalykus, kaip kad dar visai neseniai visus užkrėtęs “True about me” - parašyk anonimiškai tiesą apie mane, na, parašyk.

Ir žmonės parašo, bet bėda ta, jog parašo dažniausiai ne visą tiesą. “Labai faina, linskma, tu man patinki ;* ” - lyg visa, ką galvoji apie tą žmogų, tilptų į vieną virtualų bučkį. “Debilas bl, pisk nx” - lyg viskas, dėl ko taip nemėgsti to žmogaus, tilptų į vieną keiksmažodį. Ar du. Ar penkiolika.

Pasislėpę už savo kompiuterio ekrano, žmonės jaučiasi tvirtesni ir saugesni. O kiti žmonės suteikia jiems progą tuo saugumu pasinaudoti - juk niekas (niekas normalus) šiaip sau neateina ir nepaklausia “tai ką apie mane galvoji?”. Ir niekas nepasako visos tiesos, ką iš tiesų galvoja.

“Jei aš tau brangus, paspausk like” - o, rimtai? Jei aš Tau rimtai brangus, tai ateik prie manęs ir apkabink.

“Kartais reikia tiek nedaug, kad suprastum, kokie žmonės yra veidmainiai.:/ ” - brangute, šie žodžiai kaip pirštu į akį… tau pačiai.

Visokio plauko attention whores tik ir skelbia panašias nesąmones, o visokio plauko prisplakėliai, (ne)pažįstamieji, kitos attention whores arba (retkarčiais) draugai tik ir like’ina, ir like’ina, ir like’ina…

Kaip nenuoširdu.

Lyg išvis kas nors būtų nuoširdu.

Kaip nenuoširdu, kai sąrašėlio tipo post’uose (na, žinote - “paspausk like ir aš atsakysiu į klausimus - ar aš su tavimi gėriau? ar esu su tavimi bučiavęsis? ar sėdėjau tau ant kelių?…” ir pan), žmonės prie klausimo “ar mes pakankamai bendraujam?” visiem atrašo - “ne” arba “nemanau” arba dar kokį nors panašų neiginį, nors tiesa tokia, jog antipatija tam žmogui tiesiog kunkuliuoja. Nenuoširdu, bet visai smagu - gali pasiimti popcornų dėžę ir pasijusti lyg meksikietiško serialo įkarštyje, kai grožio įvertinime skiriama ne 10 balų, bet 9… (juk grožis ne pagal grožį vertinamas, o pagal simpatiją)

Popcornus triauškyti gali ir tada, kai skaitai “jei aš gulėčiau ligoninėje ir man būtų likusios gyventi 2 valandos, o tu ateitum manęs aplankyti - paspauk like” - nes čia jau šis tas nuoširdžiau. Kas čia tėra tik 2 valandas pabūti kartu? Ar 2 valandos prieš mirtį reikš draugystę?

Jei man susirgus vėžiu ir merdėjant 2 metus, tu tą laiką būsi prie manęs - štai kas reikš draugystę, o ne 2 valandos, kurios gali būti kupinos saldaus melo.

Tik bėda ta, jog tikrai niekados draugystės neišsiaiškinsi papost’inęs ką nors panašaus facebooke - facebooke tau nusišypsos, tau pameluos.

Žinoma, kažkokiais-ten-moksliniais-tyrimais įrodyta, jog žmogui reikia ir tokių socialinių, na, facebookinių, ryšių - nepatvarių, paviršutiniškų, kurie sukelia pasitenkinimo jausmą, bet kartu - ir nieko nereiškia. Facebookas tokius ryšius ir suteikia. Tik blogai ir galbūt baisu yra tai, jog kartais kai kurie žmonės facebookinius ryšius sutapatina su tikraisiais arba perkelia vienus į kitus… Kai, rodos, be facebooko ir jo draugų gyventi tampa bemaž neįmanoma.

Nors, aišku, ne man smerkti - kas kaip nori, tas taip gyvena. O aš galiu… pavemti, nežinau.

Tai va, mielieji, labai labai jus myliu, bučiuoju ir jei surinksiu 215 like’ų, kitą įrašą paskelbsiu ryt ;****

Iki.

Patiko (65)

Rodyk draugams