Prisipažinsiu, turbūt šiek tiek pasiilgau blog’inimo.

Pasiilgau rašymo įpročio, kai vakarais, grįžusi namo, sugebėdavau dieną kilusios minties aprašymui skirti kokią valandą. Ir taip gal triskart per savaitę. Dievaži, ką aš veikdavau, kad tiek laiko turėjau?.. Labai pasiilgau komentarų. O tas virpantis jų laukimas, tikrinant įrašą kas penkias minutes - ak, tas jų virpantis laukimas! Nuostabu. Blog’o komentarai mane išmokė nebijoti kritikos, tad kai kas dabar liepia patylėti, galiu tik nusišypsoti ir numoti ranka - man įdomios protingos, o ne kvailos nuomonės, ačiū.

Kažkaip jau daug kas nesvarbu.

O gal svarbu. Svarbu tai, kad visagalis internetas išsaugojo mano jaunas mintis, nes dabar, žinoma, jau pasenau, turiu raukšlių ir žilę plaukuose gražius skruostikaulius ir jau seniai nukirptus plaukus ir turiu daugybę gyvenimo išminties galbūt šiek tiek daugiau proto. Tik dar neįgijau proto retkarčiais patylėti.

Svarbu tai, kad va, paskaitai dabar kitus įrašus ir nė nepasidaro taip neapsakomai gėda dėl apgailėtinų nusišnekėjimų, nes retkarčiais ir aš ką protingo pasakydavau. Retkarčiais.

Kodėl nebegali būti tų retkarčiais? Kodėl neberašau blog’o? Nes nebemoku. Nes nebeturiu to įpročio grįžus namo prisėsti prie klaviatūros ir tarškinti tarškinti, kol (ne)rišlų žodžių kratinį paleisiu į viešumą. Nes per daug realių žmonių žino, kad derva yra aš, o savo realybės į blog’ą geriau neįsileisti, prarandi save. Nes užėjo ilgas ilgas nerašymo periodas, o kai jis praeina, rašau kur kitur, o ne į blog’ą. Nes tingiu. Nes pamiršau. Pamiršau, kaip suvirpėti spaudžiant “publikuoti į blogą”.

Tad šiek tiek pavirpėsiu, dar šiek tiek.

Patiko (0)

Rodyk draugams