Turbūt vienas iš labiausiai savimeilę paglostančių dalykų yra žinojimas, kad patobulėjai. Kažkaip dažniausiai žmonės giria tave, kad o, gerai kažką darai, tačiau niekad negirdėjau, jog kas sakytų - o, tu kažką darai kur kas geriau. Na, gal ir būtų sakęs, jei būčiau lankiusi kokį baletą ir mokytoja pastebėtų mano didžiules pastangas ir tobulėjimą, bet kadangi šoku kaip dramblys, tai dėl pastangų manęs niekas negiria.

Todėl pasigiriu pati. Jei po kiek laiko nuo savųjų pastebėjimų pradedu sprogti, kaip norisi jais su kuo nors pasidalinti, o įsivaizduojami pokalbiai galvoje niekaip neįvyksta, tai pati savimi vis pasidžiaugiu kam. Dažniausiai tai mamai, jai turbūt vienai nuoširdžiai įdomu.

Suprantu visus kitus - man irgi nuoširdžiai nesvarbu, kaip anksčiau grojo ta grupė, kurios dainos čia vis klausau, ir kiek valandų ji prasikankino garažuose, įrašų studijose ir repeticijų salėse, kol galiausiai jos dainavimas pasiekė mane. Kaip įdomu, kiek iš tiesų pastangų reikalauja penkių minučių rezultatas. Nebūtinai - vien daina.

Aišku, ir pats rezultatas dažnai yra ėjimas. Pavyzdžiui, kad ir kokia daina - štai prasideda, parėkauja, įsivažiuoja, o, jau priedainis, posmelis, antrą kart priedainį jau trauki kartu, ė, pažiūrėkit, štai nusileido, tyliau, tyliau, ir vėl kyla! baubi kartu, dainuoji, dainuoji, oi, jau ramiau, o, jau pabaiga. Kulminacija, ir vėlgi - nebūtinai dainos, yra tik rezultatas. Rezultatas tai, ką tu palieki savo klausytojui, tačiau tam, kad pasiektum tą kalno viršūnę, į kurią užtempsi žiūrovą/klausytoją/skaitytoją, jam pačiam nė nepastebint, - tai irgi rezultato dalis. Vieno didelio rezultato, į kurį gali sukišti kiek tik nori pastangų - ne, branguti, pastangos niekam neįdomios. Tad dirbk.

Pavyzdžiui, kokiam mokytojui penktoje klasėje irgi visai nebūdavo įdomu, kad nepadarei jo pamokos namų darbų, mat vakar vakare grįžęs iš baleto pamokos matematikos kontroliniui ruošeisi. Jei reikės, tai nueik miegoti vėliau nei dešimtą, kaip tau įprasta, ir žinok, kad vėliau užmigt teks ir kokią ketvirtą.

Per darbą žmogus ir tobulėja. Darbo nereikia bijoti. Taip, tai sako derva, kuri indus gali išsiplauti kad ir po 3 dienų. Tačiau mano problema ir yra tokia, kad indų plovimo aš nemėgstu, tad atmetu jį kuo toliau nuo savęs, o prie to, ką mėgstu, galiu prasiknisti valandas. O po to ir džiaugiuos pati savimi, kad o, mama, dabar pasiklausyk, kad aš patobulėjau. Pati sau faina.

Pamenu, kažkada pastebėjau, kad pradėjau išmokti skaityti knygas. Anksčiau jas rydavau, ypač baisiai įdomias - tokiose slypinčius aplinkos aprašymus galima permesti akimis ir nė pats nebepastebi, kai šokčioji nuo dialogo iki dialogo. Ilgainiui išmokau įdomioje vietoje užsidengti ranka toliau sekančias pastraipas, nes žinau, kad kvailos akys pačios nuslinks žemyn žemyn, kad sužinotų, kas įvyko, neįsiskaitydamos į procesą. Juk aš noriu rezultato. Tačiau dabar retkarčiais net sustoju, perskaičius kokį įdomesnį palyginimą, ir dar pamąstau, kaip atmosferą sukuria tinkamai parinkti žodžiai.


Tai va, o dabar dar šiek tiek pasigirsiu - man patinka daryti prezentacijas. Ir jei kokioj penktoj klasėje power pointas jau buvo oho kiek čia daug animacijų, ilgainiui iš Wikipedijoj pacopypastintos informacijos sumetimo į skaidres ir kokio banalaus paveikslėlio suradimo, patobulėjau iki tam tikrų dalykų supratimo. Skaidres galiu daryti ne pusvalandį, o tris valandas. Todėl, kad man pačiai įdomu.

O dabar išvis krykštauju kaip kūdikis, gavęs naują žaisliuką. Išbandžiau prezi.com (ir kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? - norėčiau aš paklausti, tačiau pati suprantu, jog anksčiau tokių dalykų nė neieškojau). Spaudinėju ten, tobulinu ir šlifuoju, dar pažiūriu visokius filmukus apie vizualines metaforas ir kažkaip taip faina pasidaro. Todėl, kad jau suprantu, jog bet ko daryti negalima - nors ne, tiksliau, aš pati nebenoriu daryti bet ko.

Jeigu gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti. Coco Chanel.

Patiko (0)

Rodyk draugams