Kai už lango siaučia pūga ir speigas ir visi lietuviukai plūstasi rusiškais ne visai gražiais žodžiais, aš trečia diena nekišu nosies iš namų. Nosį kišu tik į vienkartines servetėles.

Lietuviukai drėbėdami ir purtydami nuo savęs sniegą, grįžta į vėsius namus ir, susėdę prie facebooko, dalinasi visokiais “blet kaip šalta”. Žmonės tikriausiai jau tokie padarai, kad jei pasiskųsi ir savo kančioms surasi bendraminčių, tos kančios šiek tiek atlėgs. Ar bent jau širdies tiek nesopės.

Ir šildosi žmonės nuo šalčio įvairiai - vieni gerdami arbatas, kiti apsikabindami radiatorių, treti kuria pečių, na, o dar kas nors tiesiog prisimena gerąją močiutę ir vilnonines kojines, taip visai nestilingai derančias prie pledo, gaubiančio pečius.

Man šildytis nereikia (tikriausiai), tad žiūriu bukus ir ne visai bukus filmus bei skaitau… šildančius straipsnius įdomiuose portaluose.

Ar žinojot, mielieji, jog 50% žmogaus šilumos išgaruoja per jo galvą? Tikriausiai žinojot, bet leiskite ir man nors kartelį pasidžiaugti, kad galėjau į jūsų šilumą praleidžiančias galvas įdėti trupinėlį naujos informacijos. (ir, na, tiesa, ji gali būti šiek tiek klaidinga – juk tie 50% mano ranka parašyti ne remiantis tvirtais moksliniais faktais, bet internetų ir ypač – supermamų išmintimi)

Ir jūs tik pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, jei jūs nenešiojate kepurės! Kiek procentų šilumos išgaruoja iš jūsų kūno, taip priversdami iš šalčio tirpti galūnes ir stingi pirštus… Ir jūs tik pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, jei jūs išvis neturite plaukų! O jei… o jei neturite plaukų ir nenešiojate kepurės?

Bet ką jau aš čia – geriau pabandykite įsivaizduoti, kas dedasi, kai galvos viršūnėje puikuojasi tanki ševeliūra… Arba – pabandykite įsivaizduoti, kai ta ševeliūra ne tik neišleidžia tų 50% žmogaus šilumos, bet dar ir šildo. Dievaži, kaip šildo.

Šildo ir suteikia išskirtinumo. Tokio išskirtinumo, jog apie jį net ne straipsniai, o atskiros rubrikos rašomos…

…ir net ne anekdotinės. (nors, tiesa, yra ir tokių)

Tikriausiai žmonėms, turintiems tokius plaukus, niekados net ranka nekiltų jų nusikirpti. Nes, matot, yra tokių kvailių šiame pasaulyje, kuriems ranka kyla – dar ir kaip. Baisu, ne kaip kitaip. Vien tik galvojant apie tokius nelaimėlius, šiurpulys per kūną nubėga ir man pačiai. Jums ne?

Šiurpulys per kūną bėga ir galvojant apie kitokius nelaimėlius, kurie yra tokie nelaimingi, jog savo nelaimės net nesupranta – o tai jau ypatingas nelaimėlių nelaimėliškumo atvejis. Tokie nelaimėliai per šalčius ne namuose tūno, bet džiaugiasi žiema ir savo džiugesį į ją perkelia. Keisti keisti nelaimėliai, dievaži.

Dievaži, per šalta galvoti apie tokius nelaimėlius. Man rodos, jiems gerų patarimų galėtų duoti mūsų ne tokie jau ir tolimi giminaičiai, atradę savus šildymosi būdus. O dar sako, jog žmogus – vienišas padaras, visai ne – apsidairykite aplinkui ir pamatysite tiek į mus savo poreikiais panašių… būtybių.

Bet yra ir ne į mus tokių panašių būtybių, nors atrodo tos būtybės visai panašiai (na, bent jau žmogiškumo, ne žvaigždiškumo prasme). Tik kad pagrindinį šių dienų poreikį – nesušalti, jos tenkina šiek tiek… įdomiai. Kai žmonės tempiasi apatines kelnes, joms jų nereikia; kai žmonės kaklus riša didžiuliais šalikais, joms jų nereikia; kai žmonės velkasi storus, megztus megztinius, joms jų nereikia. Bet ką gali žinoti – galbūt nereikia dėl to, kad žiema joms jokios įtakos nedaro.

Kaip gaila, et, kaip gaila, kad mums, paprastiesiems mirtingiesiems, žiema įtaką daro - visokią, ir ypač šalčio bei sirgimo prasme. Ir kaip gerai, ach, kaip gerai, kad, kai įtaka jau padaryta, galima pasidžiaugti bei pasišildyti plečiant savo žinių akiratį bei sužinant tiek įvairiausių dalykų… Tikriausiai kitiems žmonėms ir nėra dėl to taip šalta – nes savo tuštumą užpildyti galima ir trijų pastraipų aistringo teksto pliūpsniais.

Gerkit daug arbatos su imbieru, citrina ir medumi, mielieji ir nesušalkit, kaip kad užšąla kai kurių smegeninės.

Iki.

Patiko (0)

Rodyk draugams