Labai labai nemėgstu prašymų ką nors pamėgti. Iš principo niekados nespaudžiu “dalintis” ar “patinka” po tokiu straipsniu, video ar bet kokia kita pateikta informacija, jei to yra specialiai prašoma. Net jei prašoma gražiai ar tas prašymas užmaskuotas “norėčiau pažiūrėti, kiek iš jūsų perskaito iki galo ” tipo pasisakymais, net jei tas straipsnis man patiko, mane paveikė. Mano nuomone, prašyti žmogaus, kuriam tu turi kažką suteikti, tą suteiktą informaciją pamėgti yra ganėtinai… nežinau, kvaila. Tavo paties sukurta pridėtinė vertė turi būti tokia, jog tavo skaitytojas ar žiūrovas užsinorėtų paspausti kažkokį kvailą mygtuką, tavo skleidžiamos žinios turi būti tokios, jog jos ne tik kažką suteiktų vienam žmogui, bet kad tas žmogus pats savaime pagalvotų apie atrastų idėjų pasidalinimą ir su kitais, kad tas žmogus leistų kitiems žmonėms sužinoti. Tavo informacija turi spinduliuoti taip, jog nereiktų prašyti šildytis tais spinduliais.

Nesakau, jog manoji informacija ir mano žinios būtent tokios, dažnu atveju - anaiptol. Bet retkarčiais vis atsitiktinai (ar nelabai) pasiseka aptikti kažką tokio, su kuo pasidalinti norisi. Taisyklės, principai, - kaip sakoma, jie sukurti būti laužomi, tad leiskite ir aš sulaužysiu savo pasidalinimo prašant pasidalinti įsitikinimus.

Tikiu, jog jau ne vienas matėte šiuos žodžius - “Kony 2012″. Ir tikiu, jog jei nežinote ką tai reiškia, galbūt šis žodžių ir skaičių junginys jums atrodo nusibodęs spamas.

Na, taip, iš dalies juk tai ir yra spamas. Toks spamas, kurio specialiai vengiau, nes elementariai nežinojau. Juk jei net mano, mano, tokioj kvailoje facebooko, kuriame kvailų antiškų mergaičių koncentracija kur kas didesnė už iš tiesų dėmesio vertų ir kažką suteikiančių žmonių dalį, tokio kvailo mano facebook’o sienoje atsirado pasidalinimai Kony video - na, o tai jau kažką reiškia.

Būtent tokie pasidalinimai (jei žmonės dalinasi nesąmonėm, nori nenori, pradedi tikėti, jog ir artimiausias pašierinimas bus kvailas), manymas, jog nieko tokio stulbinamo nepamatysiu, spaminiai youtube’o komentarai ir per ilga įrašo trukmė vertė mane nežiūrėti, nematyti, ignoruoti. Bet galiausiai pasidaviau, kai toj pačioj veidaknygėj sulaukiau kažkokio tai pakvietimo į kažkokį tai renginį, kuris kažkaip tai ir vėlgi susijęs su tuo kažkokiu Kony 2012 video.

Pažiūrėjau.

Ir dalinuosi su jumis:

Gražu. Įkvepia.

Paskaičiau kažkokių neaiškių komentarų apie naująjį Iraką ir tai, kaip Uganda gali juo pavirsti, ir iš tiesų net nežinau - ar tai, kas yra daroma, iš tiesų yra teisinga, ar ne, nes juk buvau supažindinta tik su viena informacijos puse. (priedas: na, o kita informacijos pusė anaiptol nėra graži, kaip ir Kony 2012 akcija. Pasirodo, yra keletas kabliukų: pats Kony yra visai ne Ugandoje, JAV tikrai nori naftos, na, ir pan. Žiūrim, skaitom, skaitom, žiūrim:

Tokie dalykai labiausiai ir įkvepia net ne savo skleidžiama energija, žiniomis ar tiesioginiu keitimu, bet tuo jausmu, jog prie kažko prisidedi, jos esi kažko didelio dalis, net būdamas toks mažas ir, rodytųsi, visai nesvarbus šiame pasaulėlyje. Sukelti teigiamas emocijas karo tikslams - tokia šios akcijos esmė?

Bet net ne šis video mane labiausiai sukrėtė per praėjusias dienas.

Taip jau nutiko, kad pastaruoju metu ieškau, kaip žmonės kalba (beje, vis dar ieškau - galėtumėt kokių įspūdingų oratorių ir paminėti :)) ). Prisiminiau jau seniai užmatytą bei net šitam blog’e kažkadais rodytą N. Oželytės pasisakymą sausio 13-osios proga, pažiūrėjau dar kartelį, užsinorėjau dar ir radau ohoho… dar.

Valanda dvidešimt dvi minutės penkiasdešimt dvi sekundės - tiek trunka šis video. Jį žiūrėjau išskaidžius į dvi dalis - pirmąją nutraukiau po 10-ies minučių, na, o kai prisėdau antrą kartą, taip ir nepakilau likusią valandą (ach, tiesa, meluoju - pakilau pasidaryti arbatos). Bet kokiu atveju - laikas prabėgo greičiau nei greitai.

“Pasidalinkite mūsų projektu, jei jis jums patiko” - kažkoks panašus užrašas pasirodė video vidury, bet dar prieš jo pamatymą žinojau, jog šia valanda pasidalinsiu. Su jumis.

Netikiu, jog vien dėl to, jog čia kažkokia neaiški derva užrodė, tuoj pat kažkas puls žiūrėti ilgiausio video, kuriame šneka vėlgi - boba Oželytė, juk per tokią valandą galima nuveikti tiek dalykų - pamiegoti, paskaityti delfi.lt, pakomentuoti, pasipiktinti, pažiūrėti televizorių ar pakrapštyti bambą. Juk tą dažniausiai ir darome, ar ne?

Netikiu, jog tie aštuoni tūkstančiai peržiūrų dėl manęs pasikeis bent pora skaičiukų į gerąją pusę, bet na, galbūt tas giluminis naivus tikėjimas verčia mane galvoti, jog jei kažkas iš jūsų kažkada netyčia ar aptiksite šį video vėl, ar kas nors kitas jums jį parodys, ir jei jūs norėsite išjungti ir nešvaistyti savo brangios valandos, ir jei jūs prisiminsite, jog kažkokiam neaiškiam blog’iūkšty kažkada skaitėte, kaip Oželytės kalba buvo sutikta beprotiškai palankia atvira širdimi, na, galbūt apsigalvosite ir peržiūrėsite bent 5 minutes. Juk net ir tiek kažką jums duos, mano nuomone.

Aš nežinau, kokia iš Oželytės politikė, nes jos pasitraukimas iš viešiosios erdvės įvyko anksčiau, nei mano sąmonės atverimas elementariu būdu - išaugimu iš vaikystės, bet kiek matau ir suvokiu dabar - Oželytė sugeba. Kažką. Visi įvykiai, apie kuriuos kalba ši moteris, vyko dar prieš mano gimimą, bet nereiškia, jog tai man nesvarbu, nereiškia, jog tai negali nei manęs, nei tavęs įkvėpti. Tai nereiškia, jog jie nesuteikia nieko, nes juk suteikia - galbūt naujų žinių, galbūt emocinį užtaisą, galbūt tiesiog stipresnį širdies plakimą. Aš jums nesakau, apie ką Oželytė kalba visas valandą dvidešimt minučių, nes ji juk kalba daug, o mano naivūs žodžiai tiesiog negali perteikti to stiprumo ir tos patirties, skleidžiamos lūpomis.

Aš ieškojau, kaip žmonės kalba, bet radau, kaip žmonės turi ką pasakyti.

Iki.

P.S. Su Kovo 11-ąja :}

Patiko (0)

Rodyk draugams